Atgaivintas senas, bet iš tiesų naudingas mūsų sąjungos narės istorikės-genealogės Sigitos Gasparavičienės straipsnis apie Lietuvos bajoriją (vyr. administratorė).
Bajorijos reikšmė
Lietuvos bajorai kelis šimtus metų iki Pirmojo pasaulinio karo vaidino svarbiausią vaidmenį Lietuvos politiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Tai buvo mūsų tautos elitas. Jį sudarė labiausiai išsilavinę ir didžiausią kapitalą turintys visuomenės nariai. Bajorai valdė didžiausią dalį šalies turto, jie ne tik įtakojo politikos, kultūros ir civilizacijos vystymąsi, bet ir diegė tautinį savitumą tarp lietuvių ir baltarusių. Bajorai dvarininkai buvo ir nepriklausomos Lietuvos kūrėjai – S. Narutavičius, D. Malinauskas, S. Šilingas, V. Putvinskis, M. Riomeris, broliai Biržiškos ir daugelis kitų. Tačiau kažkodėl dar ir dabar daug kas juos laiko, anot B. Sruogos „atkirsta lietuvių tautos šaka“. Naujausi Lietuvos istorijos tyrinėjimai (E. Gudavičiaus, E. Aleksandravičiaus, jaunųjų istorikų darbai) bando laužyti šiuos stereotipus.
Žodžio „bajoras“ kilmė
Žodis „bajoras“ yra kilęs iš slaviško žodžio „bojarin“, o šis savo ruožtu kildinamas iš turkiškojo „bojar“, reiškiančio valdovo gvardijos karį. Lietuvoje bajoro tarnyba buvo karo tarnyba kunigaikščiui. Jo kariauna buvo bajorai – riteriai. Kunigaikštis buvo kilęs iš genties vado, o bajorai buvo jo kariai. Už karinę tarnybą bajorai iš kunigaikščio gaudavo valdyti didesnes ar mažesnes žemės valdas. Bajoro valda buvo nedidelė – du trys valstiečių kiemai ir aplink jo sodybą gyvenantys karo belaisviai – vergai. Kiemai ir karo belaisvių – vergų sodybos sudarė bajoro tėvoniją (dominium).
Istorinis vaidmuo, kaip atsirado bajorai
Bajorų remiama Lietuvos valstybė atliko savo istorinį vaidmenį. Ji, prisijungusi rusų žemes, apgynė savo kraštą nuo kryžiuočių kėslų ir išvadavo nuo totorių didžiulius rusų žemių plotus iki Juodosios jūros. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui reikėjo daug ir gerų karių, ir jis didino bajorų skaičių. XVI a., kai buvo nutrauktas valstybės žemių dalinimas bajorų nuosavybėn, jų liko tik trečdalis. Du trečdalius jau turėjo bajorai. Didysis kunigaikštis, dosniai dalindamas valstybės žemes, sudarė ir stambius dvarus – latifundijas. Jų apimtis matyti iš 1528 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenės surašymo. Bajorai siuntė vieną raitelį nuo turimų 8 kiemų. Visa valstybė turėjo 2776 raitelius,o iš jų etninė Lietuva – Vilniaus, Trakų vaivadijos ir Žemaičių seniūnija – atsiuntė 2478 raitelius. Iš to skaičiaus Kęsgailos – 768, Radvilos – 621, Goštautai – 466, Astikai – 337. Pacai, Sanguškos, Svirskiai, Giedraičiai, Valavičiai ir kiti žymiausi bajorai turėjo savo dvarus net keliuose pavietuose (districts). Išdalinęs valstybės žemes, didysis kunigaikštis pats tapo priklausomas nuo stambiųjų bajorų.
Valdovų privilegijomis bajorams buvo kuriamas jų luomas. Pradžią davė 1387 m. Jogailos privilegija, o užbaigė 1567 m. Lietuvos Statutas (Teisinis kodeksas). Per tą laiką bajorai gavo apie 40 privilegijų. Kuriant bajorų luomą su išimtine žemės nuosavybe, nuolat buvo siaurinamos valstiečių teisės. Bajoras savo valdoje dominijoje tapo viešpats. Be jo žinios niekas (taip pat ir valstybė) negalėjo rinkti mokesčių, administruoti ir teisti jo valstiečių. Po valakų reformos 1557 m. valstiečiai prarado žemės nuosavybę ir asmens teises. Jie ir visas jų turtas tapo bajoro nuosavybe. Bajoro asmeninės laisvės pagrindinis požymis buvo valdovo garantija, kad jis nebus suimtas be teismo sprendimo. Nuo XV a. vidurio į pasitarimus valdovas ėmė šaukti ir bajorų atstovus, kartu spręsti valstybės reikalus. Tačiau bajorų atstovai tokiuose pasitarimuose – seimuose dar nevaidino didesnio vaidmens. Viską sprendė stambieji bajorai-didikai (magnatai) su kunigaikščiu.
Bajorų demokratija
Persilaužimas smulkiųjų ir vidutinių bajorų naudai įvyko 1564–1582 m. dėl teismų ir administracijos reformos ir antrojo Lietuvos Statuto (1566 m). Nuo to laiko prasidėjo bajoriškosios demokratijos laikotarpis. Bet jis buvo neilgas, nes pamažu vėl įsigalėjo ponai, t. y. magnatai arba didikai. Bajorų demokratija virto fikcija. Bajorais (versti – „bojar“) imta vadinti tuos žmones, kurie nuėjo su valstiečiais į valakus ir vykdė prievoles. Tai buvo ponų tarnai, pasiuntiniai, kitų tarnybų žmonės. Tikruosius bajorus – luomą su pilietinėmis teisėmis imta vadinti iš lenkų perimtu žodžiu „šlėktomis“ arba „žiemionimis“. Terminas „šlėkta“ kilo iš vokiško žodžio Geschlecht (t. y. giminė, šeima, lytis). Tačiau šis luomas istoriškai yra vadinamas bajorais (verčiant į anglų kalbą reikėtų naudoti žodį nobles, jokiu būdu ne gentry). Be to, mums nelabai priimtinas lenkiškas šlėktų (szlachta) vardas.
Bajorų didikai
Bajorų viršūnę – didikus išskyrė trys požymiai:
1. Stambios latifundijos daugelyje pavietų (in counties and districts),
2. Šventosios Romos imperijos suteiktas kunigaikščio ar grafo titulas,
3. Senatorių (ministro, vaivados ar kašteliono) pareigos.Magnatų buvo nedaug: Radvilos (Radziwil), Pacai, Tiškevičiai, Sapiegos, Oginskiai, Višniovieckiai. Masalskiai, Pliateriai, bet jie sprendė Lietuvos likimą. Tuo tarpu Žemaitijoje bajorų – šlėktų daugumą, apie 75% viso luomo, sudarė vadinamieji vienkiemių arba akalicų šlėktos. Jie neturėjo baudžiauninkų, bet turėjo visas luomo teises. Dažnai didysis kunigaikštis skyrė karius bajorus pasienio sargybai. Taip prie Nevėžio atsirado ištisi šlėktų traktai – Laudos, Dotnuvos ir pan. Jeigu jūsų pavardė Laudanskas, Urniežius, Urbanavičius, Šimanskis, Vaškevičius, gali būti, kad jūsų prosenelis kilęs būtent iš tokių pasienio bajorų.
XVI a. vid., susidarius uždaram bajorų – šlėktų luomui, visos pilietinės teisės priklausė tik šiam luomui. Jis XVII a. pab. sudarė 8–10% visų krašto gyventojų. Bajorai vadino save tauta, valstiečius ir miestiečius – tik žmonėmis. Politinė tauta – piliečiai – vieni valdė valstybę. Lyginant su kitomis Europos valstybėmis, bajorijos čia buvo nepaprastai daug. Net Ispanija ir Vengrija, kur bajorija sudarė 5% visų gyventojų, negalėjo varžytis su Lietuvos Didžiąja kunigaikštyste, ką čia jau kalbėti apie Prancūziją, kur ji tesudarė 1% gyventojų, ir Angliją su 2%.
Polonizacija
XVI a. unijos su Lenkija klausimą iš kunigaikščių perėmė bajorai. Juos veikė integraciniai ir separatiniai veiksniai. Integruojantys veiksniai buvo šie: lenkų kultūros pranašumas. XVI a. vid. polonizacijos procesas, ypač tarp Lietuvos diduomenės, buvo visiškai savanoriškas. Jį skatino karaliaus dvaras ir jame susitelkę lenkų humanistai. Nemažai lenkų bajorų, ypač po 1413 m. Horodlės unijos, kai buvo sulygintos lenkų ir lietuvių teisės bei lietuviai bajorai gavo lenkiškus herbus (buvo įsūnyti lenkų į jų herbų gimines), pamažu persikėlė į Lietuvą (Gorskiai, Gruževskiai, Jasinskiai, Vainauskai, Kosakovskiai, Nagurskiai ir kt.) Vyko sparti lietuvių kultūros polonizacija ir lotynizacija. Buvo lenkinamos ir lietuvių bajorų pavardės: Varnaitis pasivadindavo Varanavičiumi, Dargis – Dargevičiumi, Vanagas – Jastšembskiu, Jaugelis – Jaugėlavičiumi arba Jegelevičiumi, Sirijotas – Sirjatavičiumi, Valmuntas – Valmantavičiumi ir pan. Tačiau nemažai lietuvių bajorų vis tik išlaikė savo pavardes. Tai Buivydai, Bytautai, Cirtautai, Daugvilos, Daujotai, Drilingos, Eigirdai, Eismantai, Jautakai, Jomantai, Jagminai, Kargaudai, Kalmantai, Kunotai, Kontrimai, Liaugaudai, Liugailos, Limantai Montrimai, Narbutai, Nutautai, Paalksniai, Siručiai, Skirmantai, Sugaudžiai, Perskaudai, Tvirbutai, Tauginai, Vambutai, Vimbarai, Vaišvilos, Žutautai, Žostautai ir daugelis kitų.
XVI a. vidurio valstybės valdymo ir teismų reformos ne tik suartino, bet ir suvienodino Lietuvos ir Lenkijos santvarkas. Tarptautiniai pavojai, karų su Rusija ir Turkija grėsmė taip pat labai spartino unijos sudarymą. Separatiniai veiksniai buvo šie: lietuvių tautos (t. y. bajorų) tautinė sąmonė. Jie laikė save ne slavų ar sarmatų, o romėnų ainiais. Palemono legenda pirmą kartą užrašyta 1514 m. Tai buvo lietuvių tautinio pasididžiavimo teorija, kuri gyvavo iki XIX a. Lenkai buvo laikomi svetimtaučiais. Lietuvoje buvo ypatingas didžiojo kunigaikščio kultas. Lietuviai labai brangino savo valdovų rinkimus Vilniaus Katedroje ir ten vykdavusį senų privilegijų patvirtinimą bei naujųjų suteikimą. Integraciniai veiksniai lėmė realios unijos su Lenkija sudarymą, o separatiniai – tai, kad toji unijinė valstybė netapo unitarine valstybe, o dviejų valstybių – Lenkijos ir Lietuvos konfederacija.
Kultūrinis bajorijos vaidmuo
Bajorai šimtmečiais gynė Lietuvos valstybę. Jie liejo kraują karuose su Rusija, Švedija, Turkija, Prūsija. Jie valdė kraštą. Tačiau didžiausias jų nuopelnas savo krašto kultūrai – jie buvo bažnyčių, mokyklų, vienuolynų fundatoriai, kvietė iš užsienio mokslo ir meno žmones. Bajorai puoselėjo ir lietuvių tautinę kultūrą. Žemaičių vyskupas Juozapas Merkelis Giedraitis ir jo kanauninkas Mikalojus Daukša leido pirmąsias lietuviškas knygas. XIX a. vid. pradžioje kilęs žemaičių bajorų tautinis sąjūdis puoselėjo lietuviškąjį tautinį gyvybingumą, lietuviškąjį patriotizmą. Simonas Stanevičius, Liudvikas Jucevičius, Kajetonas Nezabitauskas, Liudvikas ir Jurgis Pliateriai, Dionizas Poška, Antanas Klementas rašė lietuviškas knygas, ugdė naująjį pilietį – lietuvių valstietį, kritikavo baudžiavą. XIX a. pab.–XX a. pr. iš valstiečių tarpo kilę inteligentai ir bajorai Vincas Kudirka, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Julija Žymantienė-Žemaitė dalyvavo lietuvių tautiniame atgimime.
Bajorijos naikinimas
Vis tik didesnė dalis Lietuvos bajorijos pasidavė polonizacijai, tai buvo didelė netektis krašto kultūrai. Ją pagreitino bendros su lenkais bajorų privilegijos, bendri seimai, valstybinė lenkų kalba, bajorų giminystės ir mišrios santuokos. XVI a. sukurta teisinė valstybė vėliau virto politine ir teisine anarchija. Stiprinant teismų sistemą buvo visiškai užmirštas vykdomasis aparatas. Nebuvo policijos. Krašte paplito ginkluoti bajorų užpuolimai kaip teismų sprendimų vykdymo forma. Tokia bajoriškoji „demokratija“ atvedė valstybę prie visiškos anarchijos, kuo pasinaudojo kaimyninės valstybės Rusija, Prūsija ir Austrija.
Rusijos imperija, XVIII a. pab., likvidavusi lietuvių ir lenkų konfederacinę valstybę – Dviejų Tautų Respubliką, siekė išvengti galimų mėginimų atkurti sugriautą valstybę ir sukliudyti seniems Rusijos kėslams įsitvirtinti prie Baltijos. Svarbiausioji jėga, kuri tuo metu galėjo priešintis Rusijos užmačioms, buvo bajorija. Todėl, vos prijungus Lietuvą prie Rusijos, imta valyti bajorų luomą. Iš jų pareikalauta pateikti bajorystę įrodančius dokumentus. Deja, daugelis smulkių bajorų tokių dokumentų jau nebeturėjo. Žemės teismų knygos, kur šie dokumentai buvo registruojami, laiko ir gaisrų buvo gerokai praretintos. Rusijos valdymo pradžioje, neįrodžiusius bajorystės, netgi ketinta ištremti į neseniai prie Rusijos prijungtą Krymą.
XVIII pab.–XIX a. pr. tūkstančių bežemių bajorų teisės buvo suvaržytos, o vėliau bajorystė iš jų net buvo atimama. Daugelis šių žmonių pradėjo tarnauti pas stambiuosius bajorus, tapo laisvaisiais žemdirbiais. Tik kolonizuodama ir apribodama bajorų teises, mažindama jų skaičių, Rusija galėjo tikėtis pakeisti šio žemvaldžių luomo tautinę ir konfesinę struktūrą. Valdžia nepasitikėjo bajorijos lojalumu. Ir iš tiesų, 1831 m. sukilime prieš Rusijos okupacinę valdžią dalyvavo beveik pusė Lietuvos bajorų. Tačiau po šios nepavykusios aristokratinės revoliucijos represijos buvo kur kas žiauresnės. Stambiosios bajorijos dvarams uždėta kontribucija. Beveik 9 tūkstančiai sukilėlių ir jų rėmėjų buvo atiduoti karo lauko teismams. Mirties bausmės buvo vykdomos viešai. Vėliau mirtimi buvo baudžiami tik organizatoriai ir vadovai. Visi jie buvo bajorai ir apylinkėje žinomi autoritetingi ir turtingi žmonės. Smulkiųjų bajorų sukilime dalyvavo tiek daug, kad ir teismų jiems rengti nespėta. Kas dešimtas buvo tremiamas į Sibirą arba katorgos darbams. Lietuvoje išnyko ištisos didikų giminės. Daug jų emigravo į Prancūziją, Angliją ir Ameriką. Kai kurie jų arba jų palikuonys ten padarė karjerą, tapo žymiais mokslininkais, menininkais, politikais. Taip I. Mineika tapo žymiu Graikijos veikėju, I. Domeika – garsiu mokslininku Čilėje, žymių žmonių pasauliui davė į Prancūziją emigravę Goštautų giminės palikuoniai, senos lietuvių didikų giminės palikuonis yra žinomas anglų aktorius seras Džonas Gilgudas (John Gielgood), Holivudo režisierius R. Zemeckis taip pat galėtų didžiuotis bajoriškomis šaknimis.
Tačiau tuo bajorijos tragedija nesibaigė. Bajorų luomą imta valyti dar intensyviau. Rusijos represijos Lietuvos bajoriją dar labiau pastūmėjo į dvasinę polonizaciją, atsiribojimą nuo krašto visuomeninio gyvenimo. Bajorams, o taip pat visai tautai, buvo padaryta didžiulė politinė, moralinė ir materialinė skriauda.
1833–1860 m. iš bajorų luomo buvo išbraukta ir įrašyta į vienkiemininkus daugybė smulkių bajorų: Vilniaus gubernijoje – 25692, Kauno – 17032. Vis dėlto, ir po viso bajorų luomo valymo liko daug žmonių, neturėjusių dvarų ir žemės, tačiau įrodžiusių savo bajorystę. Jie tarnavo pareigūnais dvaruose, buvo valstybės tarnyboje, nuomojo žemes.
Numalšinus 1863 m. sukilimą, represijos dar labiau pakirto stambiosios ir vidutiniosios bajorijos ūkinį pajėgumą. Buvo konfiskuota nemažai dvarų, apribota natūrali dvarų žemėvaldos raida. Daugelis vidutiniųjų bajorų, panaikinus baudžiavą, nuskurdo ir neprisitaikė prie naujų ūkininkavimo sąlygų, kita dalis – už dalyvavimą sukilime buvo ištremta į Sibirą, dar kiti ėmė masiškai emigruoti. Jų ainiai pasklidę po platųjį pasaulį ir dar tebeturintys lietuviškas pavardes, dabar dažnai net nežino, kad yra garbingų bajorų giminių palikuoniai.
Išlikusios lietuviškosios bajorijos drama tapo dar skaudesnė, kai gerokai polonizuotą ir uždarą bajoriją atstūmė prasidėjęs tautinis lietuvių atgimimas. Lietuvių sąmonėje dešimtmečiais buvo kuriamas neigiamas Lietuvos bajoro dvarelio įvaizdis. Pagrindinė Lietuvos bajorijos dalis liko tautinio XIX a. pab. atgimimo nuošalėje. Tiesa, atskiri jos atstovai vis tik gana aktyviai jame dalyvavo ir visokeriopai rėmė (A. Jakštas-Dambrauskas, D. Malinauskas, M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, broliai Biržiškos, F. Bortkevičienė, S. Kymantaitė, G. Žemkalnis-Landsbergis ir kt.)
Lietuvos bajorų sąjungos susikūrimas
1922 m. žemės reforma jau tik užbaigė tai, kas buvo padaryta anksčiau. Nepriklausomybės metais bajorai didesnio politinio ir visuomeninio vaidmens nebevaidino, nors reformuotas dvarų ūkis teikė valstybei nemažą žemės ūkio produkcijos dalį. 1928 m. vasario 16 d. bajoriškos kilmės Lietuvos valdininkai, susirinkę į valstybės nepriklausomybės paskelbimo 10-ųjų metinių paminėjimą, įkūrė Lietuvių bajorų draugiją. 1930 m. ji tapo svarbaus kultūrinio sąjūdžio – Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių minėjimo iniciatore ir organizatore. Stengdamasi griauti dešimtmečiais ugdytą neigiamą visuomenės požiūrį į Lietuvos bajoriją, draugija patriotiniais pareiškimais reaguodavo į svarbiausias valstybės politines problemas, akcentuodama gilią tėvynės meilę, neigiamą požiūrį į Lenkijos politiką Lietuvos atžvilgiu (pvz., Vilniaus krašto išlaisvinimo reikalu, dvarų vertybių išsaugojimo klausimais ir pan.).
Sovietinis bajorų naikinimas
Tikras išlikusios bajorijos genocidas buvo pradėtas sovietams 1941 m. okupavus Lietuvą. Prasidėjo masiniai dvarininkų trėmimai, nepasigailint nei naujagimių, nei senių, nei moterų. Visa tai galima palyginti tik su nacių vykdytu žydų holokaustu. Toks bolševikų elgesys parodė, kad bajorai dvarininkai buvo priskiriami prie pavojingiausios sovietų valdžiai visuomenės grupės. Vokiečių okupacijos metais iš savo sodybų, į kurias buvo grįžę karo pradžioje, antrą kartą buvo išvaryti tie Lietuvos bajorai, kuriems pavyko išvengti Sibiro tremties.
Pirmaisiais pokario metais kitados dvarus valdę bajorijos likučiai, vengdami sovietinės sistemos persekiojimų, galutinai užsirašė lenkais ir persikėlė į Lenkiją, kur režimas buvo švelnesnis. Daug bajorų, grįžusių iš tremties, taip pat išvažiavo į Lenkiją. Kiti gyveno įprastą gyvenimą, slėpdami savo bajorišką kilmę.
Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (LBKS) atkūrimas
1994 m. balandžio 24 d. po pasaulį išblaškytų bajorų ainiai susivienijo į nepolitinę Lietuvos bajorų karališkąją sąjungą. Šiuo metu joje yra daugiau nei 4 tūkstančiai narių, pagal vyrišką ar moterišką liniją, dokumentais įrodžiusių savo bajorišką kilmę.
Literatūra: M. Jučas. Gyvi istorijos puslapiai, žurnalas „Lietuvos bajoras“, 1995, Nr.1
S. Jegelevičius, Trijų veiksmų tragedija, „Lietuvos bajoras“, 1995, Nr.1
Parengė istorikė Sigita Gasparavičienė