Lietuvos nacionalinės bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro išleistos Edvardo Čapskio (kilęs iš senos Pomeranijos giminės Huten-Čapskių) knygos „Sibiriečio atsiminimai“ autentiški pasakojimai atspindi Abiejų Tautų Respublikos aristokratijos likimą, priešinimąsi Rusijos imperijos režimui, paramą 1863–1864 m. sukilimui, represijas jį nuslopinus, rašoma bibliotekos pranešime žiniasklaidai.
Vertingi apmąstymai apie to meto visuomenę, politiką, tremtinių kasdienybę, tikėjimą, kuris autorių nuo nevilties gelbėjo sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, lietuvių skaitytoją nuveda į svarbiausių 19 a. Lietuvos įvykių sūkurį, leidžia giliau pažinti to meto gyvenimą.
„Aristokrato, dvarininko, 1863–1864 metų sukilimo dalyvio, išgyvenusio Sibiro katorgą, grafo Edvardo Huteno-Čapskio (1819–1888) atsiminimai nukelia į vieną sudėtingiausių devynioliktojo amžiaus Lietuvos istorijos laikotarpių, kai bandymas susigrąžinti valstybę, laisvę ir savarankiškumą baigėsi skaudžiu pralaimėjimu, represijomis ir sulaužytais gyvenimais“, – įvadiniame knygos straipsnyje rašo habilituota mokslų daktarė, profesorė Tamara Bairašauskaitė.
E. Čapskio knygos „Sibiriečio atsiminimai“ viršelis | Nacionalinės bibliotekos nuotr.
Sugrįžęs iš Sibiro grafas E. Čapskis apsigyveno motinos dvare Svajatyčuose. Mirė 1888 metais, palaidotas senose Rasų kapinėse Vilniuje.
„Sibiriečio atsiminimus“ iš lenkų kalbos išvertė Kazys Uscila, knygos redaktorė – Irena Stankevičienė, įvadinio straipsnio autorė ir knygos mokslinė konsultantė – habilituota mokslų daktarė, profesorė Tamara Bairašauskaitė, dailininkas – Saulius Bajorinas. Vertimą ir leidybą parėmė Lenkijos institutas, Kultūros ministerija, Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga, Marianos Veriovkinos draugija.
Spalio 10 d. 18 val. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į E. Čapskio knygos „Sibiriečio atsiminimai“ pristatymą Renginių erdvėje (3 a.) ir Huten-Čapskių knygų parodą. Renginį moderuos knygos redaktorė Irena Stankevičienė, dalyvaus prof. Antanas Kulakauskas, Marianos Veriovkinos draugijos vadovė
Sandra Dastikienė, knygos vertėjas Kazys Uscila.
Grafas Edvardas Čapskis | Lietuvos valstybės istorijos archyvo nuotr.
Po renginio svečiai kviečiami apsilankyti naujai parengtoje parodoje „Bibliotheca rediviva: grafų Huten-Čapskių knygų rinkinys Beržėnų dvare“ (Pažinimo erdvėje-Laimės Lukošiūnienės salėje, 5 a.), kurioje pristatoma ilgą laiką nežinota ir visiškai neseniai identifikuota grafo Adolfo Huten-Čapskio (1819–1883) biblioteka, įkurta Beržėnų dvare (Kelmės r.).
Vėliau ją pildė jo sūnus Stanislovas Huten-Čapskis (1860–1922) bei jo žmona Jadvyga Potulicka (1866–1943). Apie grafų Huten-Čapskių giminę ir jų skaitytų knygų paslaptis plačiau papasakos parodos rengėja Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus tyrėja Jadvyga Misiūnienė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką!:
VI dalis. Sukilimas
Areštavimas
Tai buvo sekmadienis – 1863 metų birželio 9 diena. Po didžiųjų Mišių Katedroje eidami pro vyskupo mūrnamį Pilies gatvėje pastebėjome prie vartų du policininkus. Žvilgtelėjome į vidų – kieme ramu. Iš gatvės praeivių sužinojome, kad netrukus išveš vyskupą Krasinskį.
Po pietų pas mus apsilankė mano pusseserės kunigaikštytės Radvilaitės ir baronas Hartingas – gėrėme arbatą.
Kai panelė Tenčynska padavė man stiklinę, statydamas ją ant stalo netyčia apverčiau ir išliejau arbatą. Svečiams pasakiau: malum omen [blogas ženklas – vert.].
Tuo momentu įėjo tarnas, pranešė, kad mūsų namo tarpuvartėje stovi du policininkai. Ketinau pats nusileisti žemyn ir tuo įsitikinti, bet staiga įėjo žandarų karininkas, o jam įkandin policijos nuovados viršininkas ir pareiškė, kad jiems valdžios pavesta atlikti kratą mano namuose. Krata vyko daugiau negu valandą, nepagailėta sergančios ir siaubo apimtos šeimininkės labai kruopščiai iškratant jos skalbinius. Po šios ceremonijos žandaras paskelbė, kad mane areštuoja.
Miesto puskariete nuvežė į tvirtovę (240), čia žandaras perdavė mane tvirtovės komendantui generolui Viatkinui (241). Šis perdavė mane kažkokiam karininkui, su juo iš Viatkino kabineto išvedė į tvirtovės kiemą. Paėjome kelis šimtus žingsnių ir tarp pylimų pamačiau kalėjimo kazematus.
Koridoriumi nuėjome iki kažkokių durų dešinėje, jas atidarę įleido mane į vidų, duris užrakino ir dar užstūmė velkę.
Buvo devinta valanda vakaro – atmintinas mano gyvenime pirmas nelaisvės vakaras, paskutinė laisvės diena.
Kameroje jau buvo du likimo draugai, radau juos geriančius arbatą; ponai Maleckis ir … (nėra pavardės) pakvietė prisijungti.
Po pirmų įprastų klausimų visi susimąstėme apie ateitį, visi tylomis klausėme savęs, kas laukia ateityje, ir patys sau atsakinėjome į tuos klausimus, atsakymai turėjo būti skaudūs, nes kalbėtis nesinorėjo.
Kameros kaimynams, doriems žmonėms, kėliau ypatingą susidomėjimą. Jau šiek tiek apsipratę su kalėjimo slegiančia nuodinga aplinka užjaučiamai stebėjo naujo įnamio reakciją į tų nuodų kartumą. Po karštos maldos tylomis kritau ant gulto, bet miegas neskubėjo užkloti trokštamu šešėliu grėsmingos ateities prarajos, kuri dabar vėrėsi prieš mano sielos akis.
Sargybinių šūksniai, dažni garsūs žingsniai akmeninėmis koridoriaus grindimis, velkių ir raktų, sargybos durklų žvangėjimai – toks buvo mano tylių atodūsių, gilaus skausmo ir žaibų ugnimi deginančių minčių akompanimentas. Ašarų upeliai sruvo mano įkaitusiu veidu, kai siaubingose minčių klajonėse atsisveikindamas su viskuo, kas po Tėvynės brangiausia žmogaus širdžiai, sustojau prie viena likusios, nevilties apimtos savo Antosės; aiškiai mačiau ją stovinčią prieš mane ir grąžančią rankas… Regėjimas buvo toks ryškus, toks tikroviškas, kad balsu ištariau jai: „Atleisk man! Tau kentėti teko už tai, kad tavo vyras nepakluso prievartai, netapo niekšu.“
Savo balso pažadintas vėl išvydau save ant kalėjimo gulto, ir vėl gėriau nuodus, kurie vijo šalin miegą ir sapnus.
Staiga lyg čia pat, virš gulto, išgirdau šautuvo braškesį, velkės ir durų rakto žvangtelėjimus. Į vidų su žibintu įėjo trys ūsuoti drimbos, vienas pasilenkė, kone atsigulė virš gulto, iš arti įsispitrino man į veidą. Pro kaukės kiaurymes mačiau blizgančias akis; žiūrėjau į tas išdaviko akis, o kai ši ceremonija baigėsi, pažvelgiau į jo palydovus. Vienas jų buvo akivaizdžiai persirengęs, ant civilių drabužių vilkėjo karišką apsiaustą – tas nekantraudamas godžiai laukė apžiūros rezultato. Atsigręžiau pažvelgti į akis tai hienai, jis neišlaikė mano žvilgsnio, kartu su šnipu visi trys skubiai išėjo iš kameros.
Mano likimo draugai paaiškino, kad tokie naktiniai vizitai čia yra įprastas dalykas; šnipai iš sukilėlių stovyklų padeda tardymui kaip liudininkai, duoda parodymus, jeigu vieną ar kitą stovykloje sutiktą kalinį atpažįsta.
Kitą dieną mane nuvedė į kitą, atskirą kalėjimą; čia kelias dienas buvau vienutėje, neturėjau kitos knygos, tik Missale Romanum [Romos mišiolas – vert.]. Neapsakomai godžiai skaičiau balsu katalikiškų apeigų maldas. Ant maldos sparnų dvasia pakildavo virš žemės, taigi ir virš kalėjimo. Skundimasis Viešpačiui nežemina žmogaus prigimties; malda net ir labiausiai nevilties apimtam nepalieka be atpildo, tereikia ištverti iki akimirkos, kai žmogus puola prieš Kūrėją nuoširdžiai atgailaudamas dėl savo praeities ir pasirengęs nuolankiai iškęsti už tai bausmę.
Paskui mane pervedė į tvirtovės hauptvachtą. Čia susitikau savo numylėtinį Jaroslavą Kosakovskį, kuris mane širdingai apkabino. Kelias savaites kalėjome kartu. Jaroslavą lankė motina ir seserys, nes jo tardymas jau buvo baigtas, o pas mane neleido nieko, bet šaukdavo į tardymo komisiją taip dažnai, kad į jų klausimus atsakinėjau net šešiolika kartų. Iš pradžių tardė tyrimo komisijos pirmininkas generolas Veselitskis (242), Sevastopolio didvyris, paskui ateidavo dviejų, kartais trijų žmonių komisija. Iš jų atkaklumo aiškiai supratau, kad nori mane pražudyti, visų pirma išvesti iš kantrybės (243).
Visada prastai kalbėjau ir rašiau rusiškai, tad vienas iš Muravjovo vertų tarnų kažkada tardydamas paklausė, kodėl blogai kalbu ir taip neaiškiai rašau rusiškai. Tą netaktišką klausimą užbaigė moralu, kad tokios padėties rusų valdinys privalo tobulai mokėti vyraujančią kalbą. Į tai jam atsakiau: „Gerbiamasis pone, pagal mano žylančius plaukus matote, kad mano beveik visi mokytojai seniai kapuose, ir nesuprantu, kokia teise kažkas, net ir tardymo komisijos narys, gali leisti sau tokių nederamų pamokymų.“ […]
Mane dažnai vargino galvos skausmai. Vieną dieną miestas griaudėjo nuo patrankų trenksmo ir parado, kurį priiminėjo Muravjovas. Tie triumfavimai dar blogiau paveikė mano nuotaikas, į klausimus raštu ir žodžiu atsakinėjau labai lakoniškai.
Dviem ponams teisėjams tatai nepatiko. Ponas žandarų majoras priėjo prie stalelio, ant kurio rašiau, ir iškilmingai pareiškė, kad mano gyvybė yra Jo Aukštosios Prakilnybės generolo Muravjovo rankose, taigi savo atsakymų, kuriuos skaitys pats generolas Muravjovas, neturėčiau nuvertinti.
Atsakiau, kad mano gyvybė yra net ne imperatoriaus, bet vienintelio PONO, kuriuo tikiu ir kuriam šią akimirką tarnauju, rankose. Viešpats davė man gyvybę, Viešpats ją iš manęs atims, be JO valios ponas Muravjovas nieko nenulems. […]
Po ilgų tardymų mane apkaltino tiesiog žmogžudyste: teisėjai nusprendė, kad būtent aš liepiau pakarti kliučvaitį Lebedevą. […]
Jaroslavą Kosakovskį išvežė į Sibirą, likau vienas.
Po aštuonių tvirtovėje praleistų savaičių su žandaru išsiuntė mane į Kauną. Tai buvo rugpjūčio vidurys. Važiuojant per miestą smarkiai lijo. Geležinkelio stotyje pamačiau savo vaikus su panele Tenčynska. Žmona taip sirgo, kad atvažiuoti negalėjo…
Tai buvo didžiausias šio susitikimo skausmas – pamenu, kad glaudžiau prie savęs užsiverkusius vaikelius, ir pats nusigręžęs į sieną pravirkau.
Paaiškinimai
240 Citadele arba tvirtove buvo vadinamas valdžios pastatų kompleksas tarp miesto ir Antakalnio su komendantūra bei įgulos sargyba. Citadelės teritorijoje buvo namas, pažymėtas 14 numeriu, naudojamas kaip kalėjimas.
241 Aleksandras Viatkinas, Sergejaus sūnus, nuo 1853 metų Vilniaus komendantas (Gieysztor Jakób, Pamiętniki).
242 Geištoro atsiminimuose rašoma, kad Vilniuje 1863 metų sukilėlių bylas vadinamojoje Dominikonų komisijoje tyrė generolas Sergejus Veselitskis.
243 Edvardo Čapskio byla Vilniuje ir Kaune truko daugiau nei šešis mėnesius. Pagal dokumentus, išlikusius (iki 1939 metų) Vilniaus karinės apygardos laikino lauko auditoriato archyve (Vilniaus valstybės archyvo byla nr. 280), jis buvo kaltinamas dalyvavimu „maište“, sukilėlių lankymu ir aprūpinimu maistu, uniformų kai kuriems „maište“ dalyvavusiems tarnams ir ūkvedžiams parūpinimu, taip pat Vyžuonų miestelio kliučvaičio Lebedevo pakorimu. Tardymo metu Čapskis neigė dalyvavimą sukilime ir savo simpatijas ginkluotam judėjimui, aiškino, kad į stovyklą buvo šaukiamas grasinant mirtimi.
Paskutinis kaltinimo punktas buvo, kad apie „maištininkų“ buvimą Vyžuonų miške nepranešė atitinkamai valdžiai. Pirmu 1863 metų rugpjūčio 13 dienos nuosprendžiu Edvardui Čapskiui buvo skirta mirties bausmė pakariant, teisių atėmimas ir turtų konfiskavimas. Pastangomis suteikti malonę pasiekta, kad jo nusikaltimas priskirtas antrai kategorijai. Mirties bausmė pakeista į 8 metų katorgą, teisių atėmimą ir turtų konfiskavimą. Muravjovo 1863 metų gruodžio 14 dienos pasirašyto nuosprendžio vykdymas buvo sustabdytas iki jo patvirtinimo imperatoriaus kanceliarijoje.