Jei rašyčiau dienoraštį, apie tą susitikimo vakarą parašyčiau: „grįžimas į save“. Man primena garsios grupės „Enigma“ paprastą, tačiau pripildytą gilaus jausmo filosofinį kūrinį apie Visagalį laiką. To return to yourself... grįžti į save... grįžti į muziką.
Ekrane pianinu grojo ir sau akompanuodama dainavo mergaitė, padabinta baltu dideliu kaspinu. Atrodė, jos niekas netrikdė. Dainavo ir grojo muzikaliai, laisvai. Žinant, kad prieš kelis dešimtmečius filmavimo įranga buvo gremėzdiška, nes buvo filmuojama didelėmis lempinėmis kameromis, kurioms reikėjo stipraus apšvietimo – ne vieno didelio prožektoriaus, akinančio kiekvieną, į kurį jis nukreiptas, ramus grojimas turėtų stebinti. 
Tačiau vieną epizodą keitė kiti – Filharmonijos salė, jos centre – fortepijonas, o ta pati išaugusi mergaitė jau groja solinį koncertą; Kongresų rūmų salė – po garsaus orkestro akordo skambanti fortepijono coda – skaidrūs tikslūs pasažai ir tas pats susikaupimas veide, toks ypatingas nepasikeitęs vidinis muzikos girdėjimas, tobulas garso išgavimas, tobulas pianissimo.
Tie filmuoti fragmentai grąžino į praeitį. Šmėstelėjo pasirengimo filmavimams, koncertų repeticijų su kameromis vaizdai, ir nepajudinamas atlikėjos ramumas, nors pats kūrinių atlikimas kaskart sukeldavo jausmų antplūdį. Transliuoti Mūzos Rubackytės koncertus, su kuo ji begrotų ir kokio dydžio salėse bekoncertuotų, buvo lengva, nes pianistės atlikimas visada pasižymėjo vidine muzikinio kūrinio interpretavimo logika.
Pilnutėlė Adomo Mickevičiaus bibliotekos salė suošė nuo plojimų, pažadino iš prisiminimų, ir prasidėjo kita susitikimo su garsia pianiste Mūza Rubackyte dalis. Mūza, nužengusi nuo ekrano, šiltai šypsojosi ir pasakojo apie autobiografinę knygą „Gimusi po fortepijonu“. Atlikėja pripažino, kad nėra taip jau lengva grįžti atgal, nes solisto-atlikėjo gyvenimas pripildytas ne vien gražiais pasirodymais, bet ir kasdienine kūrybine rutina, įvairiais – ir skaudžiais, ir džiugiais asmeninio gyvenimo įvykiais.
Pačiai Mūzai nebuvo paprasta pasirinkti, kuriuos gabumus – dainavimo, ar grojimo – vystyti, tačiau Mūzos mamos, fortepijono pedagogės Teresės Rubackienės, ir tetos (mamos sesers) pastangos mokyti grojimo atsipirko visiškai. Kaip pianistė Mūza Rubackytė debiutavo septynerių metų (su Lietuvos kameriniu orkestru).
Šiandien ji garsi, „išsipildžiusi“ menininkė, koncertuoja garsiausiose pasaulio salėse su žymiais dirigentais ir orkestrais, yra pelniusi daug svarių apdovanojimų: Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordiną (1997), Garbės medalį „Už nuopelnus Lietuvos kultūrai“ (1998), Vyriausybės kultūros ir meno premiją (2006), Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją (2006), Vengrijos kultūros ministerijos prizą „Pro Hungarica“ (2012, už Ferenco Listo kūrybos ir vengrų kultūros sklaidą pasaulyje) ir kitus.
Mūza Rubackytė-Golay nuolat gyvena trijose šalyse – Prancūzijoje (Paryžiuje), Šveicarijoje (Ženevoje), Lietuvoje (Vilniuje). Ypatingas meilės ryšys jau septyniolika metų ją sieja su šveicaru, medicinos mokslų daktaru Alain Golay, su kuriuo ji „keturiomis rankomis“ ir parašė šią knygą.
Iš pradžių, 2020 metais, knyga buvo išleista prancūzų kalba ir tik 2022-aisiais buvo išversta į lietuvių kalbą. Su didele meile ir pasididžiavimu Mūza pasakojo apie savo garsų medicinos pasaulyje vyrą, parašiusį daugiau nei du šimtus mokslinių straipsnių, dvidešimt penkias knygas, tačiau prisistatantį kaip „Mūzos lagaminų nešiotojas“.
Susitikimas su Vilniaus krašto bajorų sąjungos nariais tęsėsi prie vyno taurės šalia bibliotekos esančioje senamiesčio kavinukėje. Krašto vadė Elona Varanauskienė prisiminė, kad jos tėvonijoje esantis dvaras ribojosi su Mūzos giminių dvaru... Matyt, aristokratiška atlikėjos laikysena ir gyvenime, ir scenoje ne atsitiktinė, o paveldėta. Ir gal todėl jai pavyksta savo koncertų metu atskleisti amžiną muzikos grožį, kur laikas praranda savo galią ir nuolankiai priima jam nepavaldų, vis tokį patį Mūzos žėrėjimą...
Dėkojame Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešajai bibliotekai (renginių organizatorei Rūtai Skorupskaitei) už nuotraukas.
Nijolė Jačėnienė, h. Raktas,
LBKS vado pavaduotoja