Sveikinimas su Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo – diena

Sveikinimas su Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo – diena

1990 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas liepos 6-ąją paskelbė švenčių diena, 1991-ųjų liepos 6-ąją pirmą kartą buvo surengtas Mindaugo karūnavimo – Valstybės dienos šventimas.

Prof. Edvardo Gudavičiaus tyrimai patvirtino, kad karalius Mindaugas yra pirmasis Lietuvos valdovas. Istoriniuose šaltiniuose Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 m. kaip vienas iš penkių vyresniųjų Lietuvos kunigaikščių. Tą kartą Lietuvos kunigaikščiai sudarė taikos sutartį su Voluinės kunigaikščiais.

Praėjus 20 metų istoriniai šaltiniai liudijo „Mindaugo Lietuvą“ – jo sukurtą Lietuvos valstybę, kurią dar reikėjo apsaugoti nuo vidaus opozicijos, kaimyninių valstybių puldinėjimų, krikštu ir diplomatija atvesti į krikščioniškų valstybių bendriją. Šią užduotį Mindaugui iš dalies pavyko įgyvendinti – 1253 m. Kulmo vyskupas Henrikas karaliaus karūnomis vainikavo Lietuvos kunigaikštį Mindaugą ir jo žmoną Mortą. Prof. Edvardas Gudavičius nustatė tikėtiną karūnacijos datą – 1253 m. liepos 6-ąją (lrs.lt).

Violeta Rutkauskienė. Kur Lietuvos karaliaus karūna?

Karūna – svarbiausias karalystės ir tos šalies karaliaus valdžios simbolis, puošnus galvos papuošalas, kartais dar vadinamas karališkuoju vainiku, skrybėle ar tiesiog karaliaus kepure. Nuo seniausių laikų karūna laikoma duotosios ar įgytosios, o laikantis krikščioniškų papročių – iš Dievo gautosios valdžios ženklu, karaliaus didybės ir galybės simboliu.

Tačiau Karūna – ne tik karaliaus valdžios – galios ženklas, bet ir valstybės simbolis. Karūnų blizgesys ir karališkoji didybė viliojo pasaulio galinguosius, ir jie dėl jos nuolat varžydavosi, grumdavosi, dažnai net ir negailestingais būdais. Dėl karūnų garbės kildavo karai, buvo daug tragedijų, nelaimių ir šiaip įvairių negandų. Jos buvo vagiamos ir slepiamos, buvo gerbiamos ir niekinamos, saugojamos, perduodamos iš kartos į kartą per daugelį amžių, nes karūna – suvienytų tautų, jų savarankiškumo, vienybės ir susikūrusios valstybės simbolis.

Iš karalių istorijos

Rytų šalyse karaliai buvo laikomi tarpininkais tarp Dievo ir tautos. Istorija žino Etiopijos ir Persijos karalius, Romą valdžiusį karalių Romulą, kitus ne mažiau garsius karalius. Ji liudija, kad net barbarai, puolusieji ir sugriovusieji Romos imperiją, savo genties vadus vadino karaliais – regis. Tarp šių būta ir baltų – mūsų protėvių. Tiesa, karaliais jie pasiskelbdavo patys arba tai padarydavo jų gentainiai, dažniausiai kariai. Nuo VIII a. vidurio Dieviškojo karaliaus titulo suteikimo ir vainikavimo reikalus perėmė kuruoti bažnyčia. Krikščioniškame Vakarų pasaulyje karaliais tegalėjo būti tik gavusieji bažnyčios ir popiežiaus palaiminimą.

Ankstyviausios žinios

Istorijos šaltiniai byloja, kad dar iki karaliaus Mindaugo kai kurie baltų protėviai jau turėję savus karalius ir bent taip ar panašiai juos vadino bei titulavo. Vienas žinomesnių senovės Europos tyrinėtojų, Austrijos Istorijos instituto direktorius, Vienos universiteto profesorius Herwig Wolfram parašytoje istorijoje apie gotus „History of the Goths“ (Gotų istorija), aprašydamas gotų karalius, nurodo juos kilus iš baltų (balthi) karalių (p. 32–33) ir patikslina, kad jie yra karališkos Baltijos (royal Baltia) giminės, kilimo nuo baltų žemės, esančios prie Baltijos jūros. Taip pat mini, kad kai kurie burgundų karaliai save laiko baltų karalių palikuonimis (ten pat). Tačiau mūsų istorikai gotų nelaiko giminingais baltų giminei, todėl apie šį ankstyvą istorijos laikotarpį vengia kalbėti.

Kokias karūnas Lietuvoje prieš karalių Mindaugą vartojo jo pagoniai pirmtakai ar atskirų sričių kunigaikščiai, nėra jokių duomenų. Kiek daugiau apie mūsų protėvių naudotus galvos papuošalus byloja Kernavėje atkasti mūsų protėvių kapai su turtingomis įkapėmis. Tarp jų būta ir nemažo kiekio vyriškų ir moteriškų galvos papuošalų – diademų (1). Daugelis šių dirbinių sidabriniai, kai kurie paauksuoti. Dirbiniai pagaminti labai kruopščiai ir preciziškai. Kai kurie su aiškiais heraldiniais ženklais: lelija, liūtu ir kitais simboliais.

Pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo karūna

Popiežiaus pažadas Mindaugą karūnuoti karaliumi kilo 1251 m., tačiau karūnacija buvo įvykdyta tik po dvejų metų 1253 m. liepos pradžioje ar birželio pabaigoje, kaip teigia kai kurie dabartiniai Lietuvos istorikai. Dėl karūnavimo vietos taip pat nesutariama. Kur buvo karūnuotas Mindaugas – galutinai dar nežinoma. Vieni šaltiniai teigia, kad Mindaugas karaliumi buvo karūnuotas Naugarduke, kiti – jog Vilniuje. Istorikas Z. Ivinskis kalba apie Kernavę kaip vieną iš svarbiausių Mindaugo pilių, kurioje jis galėjo turėti vieną savo pagrindinių buveinių (2). Beje, apie tai byloja ir Kernavėje stūksantis piliakalnis, vadinamas Mindaugo sostu. Didesnio dėmesio vertos ir Kernavėje atkastos XIII a. diademos, kurios, sprendžiant iš atskirų simbolių, leistų įtarti buvus jas ne kilmingųjų galvos papuošalu, o didikų kilmingumo ženklu – karūna.

Istorikas T. Baranauskas iškėlė naują versiją, pagal kurią Mindaugas buvo karūnuotas savo pilyje Latavoje, Anykščių rajone. Tiksli Mindaugo karūna vimo data ir vieta jau seniai yra tapusi besitęsiančių istorikų diskusijų ir ginčo objektu. Tad kaip ten bebūtų su datų ir vietos tikslinimu, tačiau paties Mindaugo karūnavimas jau neginčijamas faktas mūsų istorijoje.

Mindaugo karuna

Pats karūnavimas aprašytas net keliuose istoriniuose šaltiniuose. Pats Mindaugas rašė, jog jis buvo ,,pateptas į Lietuvos karalius šventais aliejais“ ir „gavo karalijos diademą“ (3). Karūnos, pasak vienų šaltinių, galėjo būti pagamintos Vokietijoje, nes jomis rūpinosi Livonijos ordino magistras: ,,Magistras liepė padaryti iš labai brangios medžiagos kunigaikščiui Mindaugui ir jo žmonai dvi karūnas, turtingas menu“ (4). Plačiau yra paskleista nuomonė, kad karūnos gamintos Rygoje: ,,Brangias ir meniškas karūnas, sukurtas Rygos auksakalių bei kitas karališkąsias insignijas Mindaugui ir jo žmonai atvežė Livonijos ordino magistras Andrius Štirietis (Andreas von Stirland) (5). Jos iš Rygos su didele palyda ir gausiu atvykstančių svečių būriu buvo atgabentos Lietuvon. Du puikiu karališku vainiku, kuriuos parūpino magistras Andrius, uždėjo Mindaugui ir jo žmonai Kulmo vyskupas Henrikas“ (6). Jam asistavo kiti katalikų vyskupai. Tokiu būdu nuo 1253 m. vasaros Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė oficialiai tapo karalyste, o užėmęs karaliaus sostą, Mindaugas Dievo malone tapo pirmuoju Lietuvos karaliumi – ,,Mindowe dei gratia rex lettowiae“.

Tačiau kaip toji pirmojo Lietuvos karaliaus karūna atrodė, nežinome, tegalime spėlioti. Kas dar, be karūnos, galėjo būti įteikta pirmajam Lietuvos karaliui? Čia kiek pagelbėti galėtų išlikęs vienintelis Mindaugo antspaudas. Jame matomos šios karaliaus insignijos: karūna, dešinėje rankoje laikomas skeptras, papuoštas lelija, o kairėje – obuolys su kryželiu. Veikiausiai karūnacijoje dar turėjęs būti naudojamas ir Mindaugo kalavijas (7).

Ar karaliaus Mindaugo įpėdinis, vienas iš jo sūnų, popiežiui leidus, gavo karūną ar bent jau leidimą ją paveldėti, nėra labai aišku: istorikai aiškinimus pateikia atsargius, kai kurie sako, jog su Mindaugo ir jo sūnų mirtimi užsibaigė ir Lietuvos karūnos bei karalystės istorija. Apie karaliaus Mindaugo karūnos likimą mūsų istorija nėra užfiksavusi jokių detalesnių paaiškinimų. Kas nutiko su pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo karūna po jo mirties, nėra aišku iki šių dienų. Tačiau keisčiausia, kad ši pirmojo Lietuvos karaliaus karūnos istorija mus, lietuvius, atrodytų, ne per daugiausiai ir domina.

Tačiau užsienyje, Vakarų šalyse ir net mūsų kaimyninėje Lenkijoje kai kurie mokslininkai kelia prielaidą, kad Mindaugo karūna išlikusi iki mūsų dienų. Žinoma viena versija, pagal kurią atskiri tyrinėtojai, tarp jų – ir pačių lenkų mokslininkai, spėja, kad Plocko katedroje, Lenkijoje, šios katedros lobyne esantis Burgundijos karaliaus ir kankinio šv. Zigmanto relikvijorius turįs ant biusto galvos užkniedytą karaliaus Mindaugo karūną.

Iš paskaitos, skaitytos 2012 m. Cicero apylinkėje Vasario 16-osios proga

Naudota literatūra:

(1) Lietuvos istorija. A. Bumblauskas. Vilnius, 2005, p. 62–63

(2) Lietuvių enciklopedija. t. XVIII. Boston, JAV. 1957, p. 498

(3) Karalius Mindaugas: jo karūna ir krikštas. Zenonas Ivinskis. Krikščionybė Lietuvoje. Čikaga, 1997, p. 57.

(4) Kelias į sostą. Z. Raulinaitis. Brooklyn, NY, JAV. 1987, p. 289

(5) V. Dolinskas. Mindaugo karalystės relikvija, 2003 m. eksponuota LDM Taikomosios dailės muziejuje. LDM metraštis. Knyga 6.

(6) V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija, Chicago, JAV. 1956, p. 80.

(7) Lietuvos valdovų insignijos majestotiniuose antspauduose: karūna, skeptras, kalavijas, mitra. ISSN 1392–0448. Lietuvos istorijos studijos. Nr. 14, p. 21–22.

Pagal bernardinai.lt (draugas.org; DRAUGAS)

Parengė Nijolė Jačėnienė, h. Raktas

LBKS vado pavaduotoja, VKBS atstovė komunikacijai