Milanas-Genuja-Florencija, aplankant Pietų Ligūrijos jūros pakrantę.

2013 m. spalio 5 d.

Anksti ryte, ištroškę naujos kelionės įspūdžių, paliekame Vilnių. Prisijungia panevežėčiai atvažiavę mūsų autobusu, vairuotojai malonūs, įlipa šiek tiek išsigandusi gidė, - gal bajorų bijo, o gal truputį sutrikusi, nes paprašyta lydėti mus paskutinėmis dienomis. Susipažįstame - Rūta Juodagalvienė, - netikėtai pakeitė susirgusį numatytą gidą. Autobuse 46 turistai: po 3 iš Panevėžio ir Klaipėdos kraštų, 7 iš Kauno, kiti - vilniečiai.

     Prasideda Rūdiniai kalnai, iki Čekijos 80 km. Kažkur pakelyje paimame mus laukiančią LBKS ambasadorę Lenkijoje Iloną Sapinską. Nakvojame švariame ir šiltame viešbutuke Prahos priemiestyje.Gerokai užtrūkę praeitą dieną Varšuvos kamščiuose, antrąją kelionės dieną, spalio 6d., skubame pasivyti laiką. Gavę sausą viešbučio davinį, sutaupome vieną valandą. Mus pasitinka gana šaltas (+4^oC) Prahos rytas, pusryčiaujame autobuse, prieš mus vėl ilgas kelias - 800 km iki viešbučio Milane, o iki Lugano ežero, kuriame numatyta plaukioti laivu, - 760 km.

Žavimės Šveicarijos Alpių vaizdais. Pakeliui kertame Vokietijos kampą (prie Miuncheno vėl kamščiai), gabaliuką Austrijos, važiuojame per Šveicariją. Pilkai dienai antrina pilkas betoninis kelias, bet akis džiugina vis gražesni vaizdai ir viens po kito pasirodantys tuneliai.

Kelionėje gidė pasakoja apie Šveicariją ir Alpes bei gyvenimo sąlygas kalnuose, šveicarų tradicijas: taupūs ir darbštūs - "šalis maža, todėl jų prekių kokybė turi būti aukščiausia".

Vėluojame į pasivažinėjimą po Lugano ežerą, esantį pietinėje Šveicarijos dalyje, pasienyje su Italija. Rūta nervuojasi, telefonu atideda ekskursiją valandai, kamščiai ir kelio remontai prailgina mūsų kelionę, ir po Lugano ežerą jau plaukiojame vėlai vakare. Taigi, gražią Lugano apylinkių panoramą pakeičia įvairiaspalviai žiburiai tamsiose pakrantėse. Luganas - vienas didesnių kurortų, ežero giliausia vieta 288 m. Oras - +4^oC. Nakvojame Viebutyje prie Milano.

Spalio 7 d.

Visa diena lietinga. Milane aplankome karalienės Bonos Sforcos giminės pilį. Pilis pastatyta Viskončių giminės 14 a., gotikiniai pilies bastijonai gyvavo iki Sforcų. 16 a. Žygimanto senojo žmonos Bonos Sforcos seneliai užsakė perdaryti į renesansinius rūmus. 16 a. viduryje ispanams užėmus miestą, Sforcai bėgo ir pilis buvo apleista bei ilgą laiką niokojama. Nuo 17 a. buvo austrų kareivinės, 1869 m. norėta sugriauti pilį, bet visuomenei paprieštaravus, garsus Lombardijos architektas Luka Dangoni atstatė buvusią pilį tuo pačiu Sforcų renesanso stiliumi. 19 a. pab ir 2000 m. pilis vis dar buvo atstatinėjama ir dailinama.
Gotikiniu tilteliu įeiname į pilies teritoriją. Čia 1494 m. gimė Bona Sforca, 1517 m. Vilniuje sužadėta su Žygimantu senuoju. Jos herbas - gyvatė, ryjanti vaiką.

Bonos Sforcos genealoginis medis (.pdf formatas)

Rūmuose dabar rengiamos parodos. Paradinis įėjimas į rūmus per aikštę Piaco castello suformuotas 19 a. Čia ir parduotuvių pasažas - lotyniško kryžiaus galerija, kurią architektas Džiuzepė Mangonis pradėjo 1894 m., apie 10 metų dirbo ir baigdamas užsimušė, jo dirbtuvės baigė ir atidarė 20 a. pradžioje.

Milano katedra -pradėta statyti 1387 m. Statyba. tęsėsi per 500 metų, dalyvavo virš 20 architektų. 1988 m. užbaigtos paskutinės statybos. Tai antroji pagal dydį Italijos bažnyčia. Jos ilgis 157 m, plotis 97 m, aukštis 118 m. Liftu kėlėmės ant stogo, kurį puošia 3400 skulptūrų.
Apžiūrime galeriją ir einame į La Scalą, lankome muziejų, mažomis grupelėmis leidžiama įkišti galvą ir žvilgterėti į teatro didžiąją salę.

Teatras pastatytas per 15 mėnesių Santa Maria della Scala bažnyčios vietoje ir dėl to gavo jos pavadinimą. Pirmoji premjera Antonio Slajeri opera "Atrastoji Europa", - tada ir pastebėta, kad daininkų balsai čia ypač gerai skamba. Prieš teatrą, La Scala aikštėje stovi paminklas Leonardui da Vinčiui (sukūrė skulptorius Pjetro Magno), pastatytas 20 a. pradžioje.

Pravažiuojame Ligūriją, Rūta pasakoja apie Milaną, Ligūrijos vynuoges ir vynus. Atvykstame į Genują, kur gimė Kristupas Kolumbas, 1492 m. išplaukęs iš Barselonos atrasti Ameriką. Genuja - vienas pagrindinių Viduržemio jūros uostų.

Apžvalginę ekskursiją po Genują rusų kalba praveda Rūtos draugė, kuri čia ir gyvena. Apžiūrime Dožų rūmus, akvariumą, krantinėje matome pastatytą laivą, kuris primena tuos laikus, kai Kolumbas atrado Ameriką.

Dviaukštis vynuogienojais apžėlęs Kolumbo namelis miesto centre išlikęs toks, koks buvo, ir stovi dabar gana keistai tarp didelių prašmatnių namų.

Užeiname į jėzuitų Šv. Ambrozijaus ir Andriejaus bažnyčią, kur matome Rubenso paveikslą "Apipjaustymas".

Nakvojame Ligūrijos jūros pakrantėje, viešbutyje netoli Kararos. Čia nakvosime tris naktis.

Spalio 8 d. Saulėta, graži ir pati šilčiausia diena mūsų kelionėje. Vykstame į Portofino, pravažiuojame nuostabius kaimelius, kai kurie ir šiandien pasiekiami tik jūra. Vienas iš kurortinių stebuklų, kurį 18 a. pabaigoje atrado Anglijos diduomenė, yra Portofino. Atvykti į jį galima būdavo mulu arba jūra. Šis kurortas ir šiandien skaitomas prabangiu.

Privažiuojame uostą La Specia (La Spezia). Rūta pasakoja apie šių pakrančių istoriją bei vynuogių auginimą. Viena šeima per savo gyvenimą paprastai pasidarydavo po vieną terasą kalne. Iškalti terasą ir privežti žemių - ne taip paprasta kalnuose. Kaimeliai dabar tuštėja, jaunimas sunkų gyvenimą kalnuose keičia į lengvesnį parduodami savo būstą turtingiems užsieniečiams, kurie įsigyja juos vasarvietėms.

Iš penkių Činkva Terra („Cinque Terre“) kaimų, Monte Rossa (Monterosso) pats didžiausias, kaimai tampa kurortiniais. Mulų takeliai, kuriais gyventojai veždavo žemes į vynuogienojų terasas, paversti turistiniais takeliais, vienu iš jų keliausime ir mes. Iki Monte Rosos važiavome traukiniu.

Ligurijos pajūriu keliaujame 3,8 km, kas vidutiniškai nueinama per 2,5 val. Kai kas pradėjo prieštarauti, bet paragavę tos kelionės, supratome, kad tikrai ne greičiau. Siauras takelis vedė vis į kalną ir į kalną, karšta diena, prakaitas žliaugia, kojos pinasi, jauni žmonės, keliaujantys iš kitos pusės, atrodo visai lengvai priešpriešiais šokinėjo, kiti šnopavo, - šiaip taip prasilenkdavome. Vyresniems nebuvo lengva: apsisukus galvai ar kojai paslidus pavojingoje vietoje, nesunku būtų nusiristi žemyn. Kelionės pradžioje, kai kas purkštavo: "ko čia - mes bulvių laukų nematėme?", bet, manau žygiui pasibaigus, kiekvienas pasikrovė ekstremaliais ir vaizdingais įspūdžiais. O savo kelyje ne tik kaktusų medžius, bet ir lietuvišką rūtą sutikome. Gale kelionės, prieinant Vernazos (Vernazza) kaimelį praėjome tipišką itališką kiemą su aukštai iškabintais skalbiniais. Atvykome visi laimingai.

Spalio 9 d. Florencija, 600 tūkst. gyventojų, 12 a., išaugęs iš romėnų kolonijos, pasiskelbia respublika, 13 a.pradeda kaldinti savo pinigus. 14-15 a.miesto politiniame gyvenime įsitvirtina Vatikano bankininkai - Medičių šeima. Florencijoje gyveno ir kūrė tokie žinomi menininkai kaip Džotas, Mikelandželas, Leonardas da Vinčis, Dantė, Rafaelis, Džovanis Bokačas ir kt.

Ekskursiją po miestą pradedame Florencijos apžvalgos aikštele (Piazzale Michelangelo).

Ir vėl žavėjomės Šv. Kryžiaus (Santa Croce) bazilika, architektas Arnolfo di Cambijo, - 13 a. ankstyvoji gotika. Fasadas 14 a. perstatytas ir 16 a. Medičių užsakymu buvo pradėtas statyti dabartinis fasadas, užbaigtas tik 19 a., panaudotas visų spalvų gamų Kararos marmuras. Bažnyčia kartu su bernardinų vienuolynu - svarbus kultūros centras. Čia palaidoti Mikelandželas, Makiavelis, Rosinis, Galilėjus ir kiti.

Praeiname jau pažįstamą senąjį tiltą (Ponte Vecchio) iki šių dienų garsėjantį auksakalių dirbtuvėlėmis, Sinjorijos aikštę, Katedros aikštės ansamblį: gotikinę Švn. Mergelės Marijos Gėlių (Santa Maria del Fiore) katedrą su įspūdingu kupolu ir Džoto varpine, Medičių šeimos koplyčią su garsiomis Mikelandželo skulptūromis, Baptisterijos Rojaus vartus, kuriuos taip pavadino Mikelandželas, Šv. Lauryno bažnyčią.

Pastatyta švn.Mergelės Marijos gėlių (Santa Maria del Fiore) katedra tapo ne tik maldos namais, čia buvo organizuojami literatūriniai vakarai ir tik italų kalba, todėl Florencijoje gimė literatūrinė italų kalba. Florencijoje pasidalinome objektais. Vieni ėjo į Uficių meno galeriją (Galleria degli Uffizi), kiti, jau buvę, lankėsi Vekjo (Palazzo Vecchio) rūmuose.

Spalio 10 d.

Važiuojame į Karara marmuro muziejų. Regione IX a. pr. m. e. gyveno Apuano ligūrai. Miestas atsirado iš barakų, kuriuos romėnai pastatė marmuro kasėjams po Ligūrijos užėmimo II a. pr. m. e. pradžioje. Kararos miesto pavadinimas kilęs iš žodžio kar, kas ligūrų kalba reiškia akmuo. Jau antikiniais laikais Kararos marmuras buvo naudojamas garsių skulptorių.

Mikelandželas čia atvažiuodavo pasirinkti marmuro atspalvių savo darbams: čia sukūrė "Pietą", tęsė nebaigto Dovydo skulptūrą ir šiais darbais jau 1504 m. išgarsėjo.

Marmuro industrinį verslą čia pradėjo Florestinų šeima 16 a. viduryje. Apžiūrime marmuro muziejaus ekspoziciją, trumpai pasivaikštome po miestą, lankome miesto katedrą ir aikštę. Nuoširdus senukas išėjęs pasivaikščioti su šunimi mums parodo trumpą kelią iki katedros.

Važiuojame į Vičencą, kurį pasiekiame gana vėlai ir aplankyti Teatro Olimpico nebespėjame. Čia nuo 2012 m. klasikinius spektaklius, kurie turi nemažą pasisekimą, stato Edmundas Nekrošius.

Trumpa ekskursija po miesto centrą: apžiūrime šv. Lauryno gotikinę baziliką. Rūta pasakoja apie garsų Vičencos architektą Andrea Palladio.
Miestas garsėja ne tik Andrea Paladijaus architektūra bet ir ir savo auksiniais juvelyriniais dirbiniais.


Nakvojame viešbutyje Italijos pasienyje.

Spalio 11 d.

Lietinga diena trukdo džiaugtis Austrijos kalnų vietovaizdžiais. Aplankome ekologišką vyno ūkį. Jaunasis ūkio šeimininkas pasakoja apie austriško vyno gamybą, vynuoges, vyndario verslą. Degustuojame vyną ir toliau keliaujame iki viešbučio Lenkijoje, nakvojame bene geriausiame per visą kelionę viešbutyje Bielsko Bialoje miestelyje.

Spalio 12 d. ilga kelionė per Lenkiją, ją kaip visada paįvairina Ilonos Sapinskos paskaita apie sveikatą. Grįžtame į Vilnių vakare, - laimingi ir pilni naujų įspūdžių.

Žiūrėti vaizdo įrašą (A.Musteikienė)

Audronė Musteikienė.
Fotografijos A. Musteikienės ir J.Pleskačiausko