Iš Lietuvos ir rusėnų valdovo Gedimino pasiuntinio Lesės pareiškimo 1326 metų kovo 2 dieną:
„Aš esu įpareigotas pareikšti savo valdovo Gedimino, lietuvių karaliaus, vardu, jog mano valdovas, su visais savo pavaldiniais, su jam paklūstančiais ir su norinčiais prisijungti prie jo prižada tvirtai laikytis taikos, kuri buvo neseniai sudaryta tarp krikščionių ir mūsų, lietuvių, jei tik nebus priverstas neišvengiamo reikalo gintis nuo savo priešų užpuolimų, nes jie visiškai nesistengia laikytis nuostatų kaip tik tos taikos, kurią patvirtino pats viešpats popiežius.“
Livonijos ledėjantys laukai
Sniego pūgoj išbąla.
Ir tavo jau žili plaukai.
Kur jojame, kur jojame, karaliau?
Pasiuntiniai seniai paliko pilį,
Prislėgę antspaudą melu.
Tavo širdis ir tavo lūpos tyli,
Pavirtę metalu.
Ir Dniepro vandens driekiasi stepe,
Derlinga lyguma be galo...
Gyvi tik duona tėviškės rupia,
Kur jojame, kur jojame, karaliau?
Paleidi įkaitus. Jie trikampiu žegnojas
Ir lenkiasi lig žemės prieš tave.
O ausyse tau šlama šventas gojus
Tolybėje ties Nemuno srove...
Mozūrų ežerai, išvydę mus,
Net vasaros vidudienį užšąla.
Pašoka tavo bėris neramus.
Kur jojame, kur jojame, karaliau?
Krūtinėje taranai daužo bokštą,
Nepadegtą ir nesugriautą niekados.
Be kraujo mūsų žemė trokšta –
Kas girdys ją iš sklidinos žaizdos?
Ir skambteli sidabro brizgilai,
Ir gręžiasi namo žirgai!
(Kazys Bradūnas. Pokalbiai su karalium: anno domini 1323–1973. Čikaga: M. Morkūnas, 1973, 70 p., Septintasis pokalbis)
Šiais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ir lietuvių išeivijos dainiaus Kazio Bradūno žodžiais norėčiau apjungti esminius dalykus, dėl kurių esame susirinkę čia, istorinėje Vilniaus rotušėje.
Šiandien, minint Lietuvos valstybės ir karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, Lietuva švenčia 100-ąsias Dainų šventės metines. Šiais metais mes, Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga, minime 30-ties metų jubiliejų, kai buvo atkurta tarpukaryje veikusi ir sovietų okupacijos metais uždrausta Lietuvos bajorų draugija, savo veiklą pradėjusi prieš 96 metus – 1928 m. vasario 16 d. – tiesioginė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoriškų kultūros vertybių ir tradicijų perėmėja.
Kokia mūsų organizacijos prasmė ir reikšmė? Ar mes dar reikalingi savo valstybei? O gal protėvių perduotos dar tebedainuojamos istorinės dainos ar apdulkėjusios vėliavos su išblukusiais herbais tėra mūsų iliuzijų pasaulio dvelksmas, nešantis į nebūtį ir neturintis jokios ateities?..
Nuo Livonijos iki Jotvingių žemių, nuo Dniepro iki Nemuno krantų, nuo Durbės iki Žalgirio laukuose žvangančių kalavijų, nuo Lietuvos žydinčių lankų ir ūkanotų klonių iki Sibiro pelkių ir taigos kemsynų šuoliuoja raitelis, išaustas ant močiutės drobinio rankšluosčio, išlydytas ugnyje ant partizano milinės sagos, išraudotas senos dzūkės dainose, atiduodančios vienintelį sūnų į rekrūtus, negrabiai nupieštas vaikiška ranka mokyklinio sąsiuvinio lape, ugnimi išdegintas ant Tado Kosciuškos sukilėlio kapo...
Šuoliuoja karžygys ant balto žirgo raudoname lauke, neturi teisės nei stabtelt, nei suklupt, nes dangus varinis ir pro pilkus debesis gaudžia šaižūs trimitai:
– Ar esi pasiryžęs saugoti savo vėliavą, gimtąjį kraštą ir šalį, jei virš galvos ratus sukti ims nuo Rytų šalies atplasnoję alkani varnai,
– ar esi tikras bajoro priesaika, kurią šiandien, pridėjęs ranką prie širdies, skirsi savo Tėvynei ir sąjungai, jungiančiai Gedimino ir Vytauto pulkų ainius, atidavusius savo gyvenimus ir akių melsvumą už Laisvę, kuri nėra ir niekad nebuvo „duotybė“?
Garbūs bajorai, kreipiuosi į Jus, ypač į tuos, kurie jau netrukus prisieksite mūsų Valstybei ir Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai, – ar nedvejojate savo pasirinkimu pagal visas išgales tarnauti Tėvynei, saugoti protėvių perduotą tautišką dvasią ir aukoti dalelę savęs „vardan tos Lietuvos“?
Ar esate tikri, kad „greičiau geležis pavirs į vašką, nei jūs sulaužysite duotą priesaiką“? Juk būtent šiais žodžiais kadaise savo laiškais, dedikuotais Europos valdovams, kreipėsi Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas!..
Jei sakote TAIP – linkiu mylėti ne save bajorijoje, bet bajorą auginti savyje! Lai šiandien Jūsų petį palytėjęs plieno kalavijas amžinai primena Bernardo Brazdžionio priesaikos dedikaciją: „Te primins šis plieno kardas, koks kilnus bajoro vardas!“, lai į rankas įteiktas Bajorystės pripažinimo aktas su giminės herbo įspaudu Jums kasdien byloja:
– Kuo galiu dar prisidėti prie savo šaknų, kultūros paveldo ir pilietinės visuomenės puoselėjimo,
– ką jau esu padaręs ir ką dar galiu nuveikti, kad „žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuotų“ ir „per amžius skambėtų Birutės daina“, kad šeimos šaknys niekada protėvių ištakų nepamirštų ir kad tai, vardan ko buvome ir esame, „vaikų vaikai atmintų“?
Tad būkite pasveikinti Lietuvos valstybės ir karaliaus Mindaugo karūnavimo proga, ir lai Lietuvos 100-mečio Dainų diena apjungia mūsų visų širdis, nes mes visi – tai Lietuva!
Perlis Vaisieta, h. Sirokomlė,
Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadas
Vilniaus rotušė, 2024 m. liepos 6 d.
Martyno Ambrazo nuotr.