Jei rašyčiau dienoraštį, apie tą susitikimo vakarą parašyčiau: „grįžimas į save“. Šie žodžiai man primena garsios grupės „Enigma“ paprastą, tačiau pripildytą gilaus filosofinio turinio kūrinį apie Visagalį laiką. To return to yourself... grįžti į save... grįžti į muziką.

Ekrane pianinu grojo ir sau akompanuodama dainavo mergaitė, padabinta baltu dideliu kaspinu. Atrodė, jos niekas netrikdė. Dainavo ir grojo muzikaliai, laisvai. Žinant, kad prieš kelis dešimtmečius filmavimo įranga buvo gremėzdiška, nes buvo filmuojama didelėmis lempinėmis kameromis, kurioms reikėjo stipraus apšvietimo – ne vieno didelio prožektoriaus, akinančio kiekvieną, į kurį jis nukreiptas, ramus grojimas turėtų stebinti.