Žymiausios Luaros slėnio pilys, aplankant Bretanės ir Normandijos pakrantę

Vilnius - Drezdenas – Reimsas – Šartras - Šamboras - Šenonsas - Ambuazas - Vilandri - Use - Sen Malo - Kankalis - Sen Mišelis - Etretatas - Fekampas - Ruanas - Amjenas - Kvedlindburgas - Vilnius

Kelionės aprašymas papildytas 2013-03-26

Mūsų kelionės vadovas Vytautas Bikulčius - vienas geriausių gidų po Prancūziją, važiuojantis jau 26 kartą, gerai mokantis prancūzų kalbą. Mūsų grupėje net 50 žmonių: dauguma vilniečių, 2 iš Panevėžio, po 1 iš Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kraštų, 1 - iš Lenkijos. Kelionę, kaip visada, organizavo senatorius Donatas Baikštys, h. Prusas III (Prus III).

2012 m.rugsėjo 15 d.

Išvažiuojame anksti ryte.Pravažiuojame Lazdijus, Lomžą, Varšuvą. Saulė ir lietus kas valandą keičia vienas kitą. Už Varšuvos atsiveria puiki autostrada, kuri buvo atidaryta šiemet birželio mėnesį futbolo čempionatui. viesbutis Nakvojame Lenkijos Vokietijos pasienyje. Visos kelionės metu nakvojome tos pačios Premiere Classe viešbučiuose, kur įdomiai įmontuoti plastikiniai sanmazgų komplektai, o pusryčiai prancūziški, saldūs. Tik Lenkijoje gavome pusryčius panašius į lietuviškus.
Pakelėse visokie įdomūs spalvoti ženklai-figūros, įtaisyti tam, kad vairuotojai neužmigtų.

Rugsėjo 16 d. - kelionė į Dresdeną.

 

 


Galerijoje: Frauenkirche, siena su pano "Kunigaikščių žygis" ir lietuviška "Vytis" jame, Dresdeno operos teatras

Centrinėje Europoje įsitvirtinusios germanų gentys: frankai, alemanai, škotai ir kt. ilgai nesukūrė  valstybės, tik 917 metais pasirodo pirmieji valstybės požymiai - Vokietija bando save parodyti kaip valstybę. Įvairių genčių gyvenimas centrinėje Europoje lėmė tolimesnį Vokietijos gyvenimą. Vokietija net iki 19 a. vidurio buvo labai susikaldžiusi valstybė, ją sudarė kunigaikštystės, kurias valdė kunigaikščiai, nors kartais tos kunigaikštystės buvo tokios mažos, o kunigaikščiai tokie didingi, todėl apie susivienijimą nebuvo net kalbos. Tuo tarpu kitos Europos valstybės tapo centralizuotomis valstybėmis: Prancūzija 17 a., Anglija - 18 a., Vokietija buvo suvienyta 19 a. II-je pusėje prie Bismarko.

Dresdeno miestą (Saksonijos sostinė) įkūrė slavų gentys. Dresdenas suklestėjo, Augusto II ir III valdymo laikotarpiu, buvo pastatytas Cvingerio (Zvinger) kompleksas, pagrindinė katalikų bažnyčia Hofkirche, arsenalas, buvo išrastas porcelianas. Augustas II-sis stiprusis ir jo sūnus Augustas III-sis buvo kartu Lenkijos ir Lietuvos karaliais: Augustas II-sis - 1694 - 1733 m., o jo sūnus  Augustas III - 1733 - 1753.  Kaip Augustas II  gavo pravardę Stiprusis,  aiškina dvi versijos: pirmoji, kad jis galėjo sulankstyti arklio pasagą, antroji - kad turėjo 195 nesantuokinius vaikus.

Dresdenas savo istorijoje prisimena dvi kraupias datas: viena - 1933 m. sausio 30 d. kancleriu tampa Hiltleris, o- 1945 vasario 13 d. - Dresdeno bombardavimas, tą naktį žuvo 75 procentai gyventojų, 80 procentų miesto sugriauta.

Vienintelis dalykas, kurį anglai bombarduodami miestą, norėjo išsaugoti - Dievo motinos katedra, nes ji ilgą laiką buvo pagrindinė protestantų bažnyčia. Tačiau katedra, neatlaikiusi aplinkinio degančių namų karščio, susmego pati. Vokiečiai nenorėjo atstatinėti katedros, tuo parodyti ateities kartoms, kiek nelaimių neša karas, bet 1993 m. atsirado iniciatyvinė grupė, kuri kreipėsi į viso pasaulio protestantus su pasiūlymu: artėja 800 metų Dresdeno jubiliejus, pasiūlė atstatyti renkant pinigus (be valstybės paramos) ir 2005 m. katedra buvo atstatyta pagal išlikusius brėžinius ir tik iš suaukotų lėšų.

Operos teatras Dresdene pradėtas statyti 1844 m., jį suprojektavo garsus architektas Semper'is, todėl kartais vadinama Semperio opera. Teatre  akustika labai gera, panaši  kaip La Skaloje, tačiau 1867 m. kylo gaisras. Atstatant pastatą buvo pakviestas Semperio sūnus,  jis atkūrė tą pačią akustiką, bet 1945 m. operos teatras buvo subombarduotas ir atstatytas tik1985 m. - akustika jau nebe tokia pati, kokia buvo. Operos teatras - renesansinio stiliaus imitacija. Dresdeno paveikslų galerija pastatyta 19 a. pritaikyta prie operos, nes ta dalis uždaro Cvingerio kompleksą. Augustas II tikėjosi pratęsti Cvingerį iki upės, bet pritrūko lėšų, todėl vėliau buvo  ansamblis uždarytas ir pritaikytas prie operos teatro, dešinėje - paveikslų galerija, kairėje pusėje - ginklų muziejus.

Cvingerio rūmai, senamiestyje stovintys barokiniai rūmai su vidiniu sodeliu ir fontanais, yra porceliano, fizikos matematikos muziejai. Cvingerio pavadinimas kilęs nuo užmiesčio vietovės pavadinimo. II pasaulinio karo metais buvo sugriautas.

 Nakvojame viešbutyje prie Meco (Metz).

Rugsėjo 17 d. Keliaujame į Reimsą - Šampanės provincijos sostinę ir Šartrą

Prancūzija - didžiausia pagal plotą Vakarų Europos valstybė. Būtų didžiausia ir Europoje, bet ją keliais tūkst kv. km lenkia Ukraina. Prancūzija didžiuojasi savo šlovinga istorija, nes ji susijusi su Senovės Romos imperija.

Dabartiniame Provanse buvo valstybė Galija - sudėtinė Senovės Romos imperijos dalis. Prancūzai galus laiko savo protėviais. Galai išrado tai, ko nesugebėjo romėnai, ogi - kelnes (romėnai vaikščiojo su tunikomis). Vėliau galus nugalėjo frankai. Frankų karalius Chlodvigas I-sis 496 m. Reimse apkrikštijo Prancūziją ir pats pasikrikštijo. Atsitiko keistas dalykas - asimiliavosi ne nugalėtieji, bet nugalėtojai. Tik pavadinimas valstybei liko nuo frankų - La France, bet prancūzų kalboje, atsiradusiai iš lotynų kalbos, frankų žodžių liko tik apie 30.

Garsūs Prancūzijos karaliai - Karolis Didysis (8 a. pab. - 9 a. Pr.) šalį pavertė tokio dydžio, kokia ji dabar yra. Jo šlovę užtemdė 17 a. valdęs karalius Liudvikas XIV-sis, pastatė naują karalių rezidenciją Versalį. Jis ir laikomas garsiausiu Prancūzijos karaliumi.

Šalis skirstoma į 23 etnografines sritis. Oficialus skirstymas - numeruoti departamentai, primenantys mūsų apskritis. Įvažiuojame į Lotaringiją, jos sostinė Mecas. Lotaringija garsėja geltonųjų slyvučių (Mirabelle) degtine. Elzasas garsus savo restoranėliais, kur geriamas Fisher alus, prie kurio paduoda nacionalinį Elzaso patiekalą - karštų kopūstų kaugę (būtinai su kadugio uogomis) su 7 mėsos rūšim. Elzasas garsus ir gandrais. Šampanė - vienintelė vieta pasaulyje, kur gaminamas šampanas. Gidas pasakoja apie šampano paplitimą Rusijoje.

1812 m., kai Napoleonas traukėsi iš Rusijos, jį lydėję kazokai Šampanės srityje užėjo našlės Kliko rūsį. Įpuolę kazokai rado šampaną ir pradėjo gerti. Našlės Kliko darbuotojai atlėkė pasiskųsti šeimininkei: "Mes pasakėme, kad ta labai brangus gėrimas, reikia pirma susimokėti“, o jie atsakė: "Tuoj susimokėsim - gausi kulką į kaktą". Šeimininkė atsakė: "Tegu geria, sumokės vėliau". Ištrėmę Napoleoną į šv.Elenos salą, grįžo kazokai namo ir tie, kurie buvo prie caro, papasakojo carui apie tą nuostabų gėrimą. Buvo užsakyta bandomoji partija, - visiems patiko, ir nuo to laiko šampanas buvo nuolatos užsakomas. Našlė Kliko ir sako savo darbuotojams: "O ką aš sakiau? - sumokės vėliau".

Įdomi sritis Burgundija, jos sostinė Pižonas garsėja savo vynu, kurį galima išlaikyti net 100 metų. Burgundija varžosi su Bordo dėl savo vyno. Pietinėje Prancūzijoje Provanso (nuo lotyniško žodžio provincija) kraštas įdomus tuo, kad turi savo kalbą, ką turi tik trys sritys: Provansas - provansalų, Bretanė - bretonų kalbą (keltų kalba), Baskų - baskų kalbą. Provansas garsėja savo aliejumi, daržovėmis ir specifine žuviene.
Pietryčiuose Savojos kraštas garsėja patiekalu fondiu (į karštą vyną pjaustomi 3 rūšių sūriai). Fondiu valgomas žiemą, nes valgis labai karštas. Įdomi sritis Pikardija - ten auginama cukriniai runkeliai, sostinė Amjenas. Normandija garsėja savo karvėmis. Gaminamas sidras, kuris labai tinka su bretoniškais sūriais grikių blynais. Garsėja ir kalvadosu - obuolių degtine.
Bretanėje pagrindinis valgis jūros gėrybės: omarai, vežiai, langustai, geldutės, austrės, sostinė Remi miestas. Bretanėje Remi mieste 1975 m. atsirado trys lietuviškos gatvės: Lietuvos, Vilniaus ir Nidos gatvės.

Reimsas - Šampanės srities sostinė, 200 tūkst gyventojų. Šampanė - viena iš turtingiausių sričių, o šampano rūsiai kartais būna tokie ilgi, kad turistus net traukinukais vežioja.

 

 

Galerijoje: Šampano gamybos rūmai, Degustacijos salėje, degustuojame, Reimso katedra, Šartro katedra.

Atvažiavome degustuoti šampano. Prieš degustaciją prancūzė gidė vedžioja šampano rūsiais ir pasakoja apie šampano gamybą. Seniausias išlaikytas šampanas 1874 metų, labai geras, nors pasakojama, kad šampano ilgai laikyti negalima, jei labai reikia - daugiausia 3 metus. Sąlygos turi būti: Drėgmė, tamsa ir ramybė.

Vynuogės skinamos rankomis į pintines, iš 1 ha gerais metais gaunama 13 tonų vynuogių, šiemet - tik 8. Vynuogių skynimui priimama oficiali data ir jos pakeisti negalima: spaudžiamos sultys, uždaromi buteliai ir suguldomi 2 mėnesiams. Vyksta 2 fermentacijos. Antroji - 15 mėnesių, kol pasišalina jau niekam netinkamos mielės. Buteliai judinami keletą kartų per dieną, kad mielės susirinktų kakliuke. Mielės iššauna iš butelių, tada buteliai užkemšami ir dar palaikomi 3 mėn. Saldesniam šampanui dedamas cukrus. Firma parduoda apie 5 mln butelių kasmet.

Aplankome garsiąją Reimso Dievo motinos katedrą, kuri kuri yra įtraukta UNESCO pasaulio kultūrinio paveldo sąrašą. Čia buvo karūnuoti Prancūzijos valdovai. Važiuojame į Šartrą. Vienas iš pasaulio architektūros šedevrų Šartro Dievo motinos katedra, ypatingai ryškūs senieji mėlyni vitražai, kurie dar išlikę, atstatytuose neliko tokios mėlynos spalvos. Pilioriaus Dievo motina iš kriaušės medžio. Ant grindų labirintas vaizduoja sudėtingą žmogaus gyvenimą.

Rugsėjo 18 dieną lankome garsiąsias Luaros slėnio pilis Šamboro, Šenonso ir Ambuazo.

Šamboro pilis dabar valstybinė. Pilį statydinosi Pranciškus I-sis medžioklei. Pilies statybą tęsė Henrikas II-sis, Kotrynos Mediči vyras.

Šamboro pilyje lubos ir grindys autentiškos. Ant sienų paveikslai medžioklės temomis. Stanislovo Leščinskio su žmona portretas (kai buvo nuverstas nuo sosto, apsigyveno čia), Pranciškaus I - jo biustas, jo herbas Salamandra, paveikslas vaizduojantis Leonardą da Vinči, mirštantį ant Pranciškaus I-jo rankų.

Vienas iš kambarių - Liudviko XIV miegamasis. Gidas pasakoja pribloškiančius papročius. Pagal anų laikų paprotį, jei nebūdavo kokio nors karaliaus vizito, tai žymiausias dienos įvykis būdavo karaliaus kėlimosi ceremonija. Jo kėlimasi galėdavo stebėti dvariškiai, kurie turėjo tam privilegiją, sustoję už tvorelės.

 

Galerijoje: Leonardas da Vinči, mirštantis ant Pranciškaus I-jo rankų, vienas iš kambarių,

Liudviko XIV-jo (save vadino karaliumi-saule) apartamentai - 17 a. mažos lovos, aiškinamos tuo, kad žmonės buvo mažesni, be to miegodavo pusiau sėdomis, o dar viena priežastis - restauruojant lovas, jos sutrumpėdavo nes išmetus sugadintą dalį, naujos nedėdavo, o sustumdavo, kad lova liktų autentiška. Liudviko 14-jo miegamasis raudonas, lova už tvorelės, už kurios galėdavo patekti tik du žmonės: barzdaskutys ir nakties sargas. Liudvikas XIV mėgo pilį, po jo mirties Liudvikas XV apgyvedina Abiejų Tautų Respublikos valdovą Stanislovą Leščinskį.

Šenonso (Château de Chenonceau ) pilis kitaip vadinama Damų pilimi yra privati, šiandien išpuošta nuostabiomis gėlių puokštėmis. Tai lankomiausia Luaros slėnio pilis.

1547 m. karalius Henrikas II Šenonso pilį padovanojo savo favoritei Diana de Puatjė (Diane de Poitiers). Ji įkūrė čia sodą. Mirus Henrikui II, Kotryna Mediči karaliaus Henriko II našlė, priverčia Dianą grąžinti pilį, vietoj jos atiduodama jai kitą pilį, o čia įkuria dar ir savo sodą. Ir dabar kyla klausimas, kuris sodas gražesnis?

Vėliau pilis atiteko poniai Diupen, ji savo sūnui samdė filosofą Žaną Žaką Ruso, kuris beauklėdamas įgavo patirties ir parašė veikalą „Emilis, arba Apie auklėjimą“. Ponia Diupen labai gerai sugyveno su aplinkiniais žmonėmis, todėl per revoliuciją pilis buvo nepaliesta, kai kitos buvo visiškai nuniokotos. Po ponios Diupen ateina ponia Margarita Peliuz. 1931 m. pilį nuperka šokolado fabrikantas ir valdo iki šių dienų.

 

 

Galerijoje: Kotrynos Mediči portretas Dianos de Puatjė miegamajame, Henriko II-jo monograma, Kotryno Mediči galerija, Virtuvėje, Pranciškaus I kambarys, virš židinio Pranciškaus I-jo (salamandra) ir jo pirmosios žmonos Klodės (šermuonėlis) simboliai, Rubenso paveikslas Kūdikėlis Jėzus su Jonu Krikštytoju (kairėje) - svarbiausias šios pilies paveikslas, puokštės.

 

Henrikas II įtaisė virš židinio monogramą, kuri tarnavo ir buvo paaiškinama abiems damoms, tiek žmonai, tiek meilužei. Dianai de Puatjėjis sakydavo, kad tai H raidė ir dvi D raidės, Kotrynai - H ir dvi C raidės.

Ambuazo (Amboise) pilis.

 

 

Galerijoje: Pilies maketas, Kambariai puošti gėlėmis, Leonardo da Vinčio skulptūra, Šv. Huberto koplyčia, Leonardo da Vinčio antkapis.

Pilis susijusi su Pranciškaus I vardu (1515-1547). Labiausiai pilį išpuoselėjo Karolis VII 15 a. pab. 19 a. pradžioje Napoleonas šią pilį padovanoja vienam savo valdininkui, kuris nesugebėjo išlaikyti pilies ir jos 2/3 išgriovė. Pilis Pranc.I-jo laikai buvo svarbi dar tuo, kad jis pasikvietė mokslininką ir dailininką Leonardą da Vinči (64 metų), padovanojo sodybą netoliese, o kai 1519 m. mirė, jis palaidotas buvo šv. Florenteno bažnyčioje pilies teritorijoje. Pilis ir bažnyčia buvo sugriautos, tik 1863 m. kasinėjant buvo rasti dailininko palaikai ir perkelti į šv. Huberto koplyčią. Čia aikštėje pastatytas ir paminklas.

Virš koplyčios durų užrašyta koplyčios atsiradimo istorija: „Romos legionierius Hubertas vieną dieną sugalvojo nušauti elnią. Jam pavyko tik vakare, kažkokia paslaptinga jėga išmetė jį iš balno, elnias atsistojo prieš jį, o jam iš ragų iškylo šviečiantis kryžius, ir išgirdo balsą iš dangaus; "Hubertai, mesk palaidą gyvenimo būdą ir eik tarnauti Dievui“. Ir Hubertas nuėjo, šiandien šv. Hubertas medžiotojų globėjas.Virš koplyčios durų užrašyta koplyčios atsiradimo istorija: „Romos legionierius Hubertas vieną dieną sugalvojo nušauti elnią. Jam pavyko tik vakare, kažkokia paslaptinga jėga išmetė jį iš balno, elnias atsistojo prieš jį, o jam iš ragų iškylo šviečiantis kryžius, ir išgirdo balsą iš dangaus; "Hubertai, mesk palaidą gyvenimo būdą ir eik tarnauti Dievui“. Ir Hubertas nuėjo, šiandien šv. Hubertas medžiotojų globėjas.

Pilis, kaip ir Šenonso yra privati ir taip pat išpuošta gėlių puokštėmis. Važiuojame degustuoti vyno, degustuojame penkių rūšių vyną, norintys vyno nusiperka.

Rugsėjo 19 d. Vilandri (Villandry) pilis

Vilandri pilis pastatyta 1536 m., tai paskutinė pilis Luaros slėnyje, pastatyta atgimimo laikotarpiu. Pilies pradžia viduramžiuose - 12 a. tvirtovė, ji buvo sugriauta, likęs tik fundamentas. Būtent šioje pilyje 1189 m. buvo pasirašyta Kolombje taikos sutartis (taip viduramžiais buvo vadinama Vilandry pilis), kurioje Anglijos karalius Henrikas II-sis Planntagenetas pripažino savo pralaimėjimą prieš Pranc. karalių Pilypą Augustą. Iš tos 12 a. pilies išliko bokštas, nes visą pilį Žanas Liubretonas, Pranciškaus I finansų ministras 16 a. išgriovė ir pristatė tai, ką matome šiandien. Vietoj viduramžių tvirtovės buvo pastatyta renesansinė pilis ir pritaikyta joje gyventi.. 18 a. vienas markizas Mykolas Angelas iš Lasteliano (Provansas) įsigijo šią pilį (Liudviko 15-jo ambasadorius Konstantinopolyje), po to Napoleonas padovanojo savo broliui Žeromui 19 a. pr., pardavė verslininkui Pjeras Loranas Enderlo, kol 1906 m. nusipirko advokatas iš Ispanijos, studijavo senas knygas ir viską atkūrė.

1906 m. pilį nupirko ispanų advokatas de Karvaljo, vedęs amirieketę, buvo abu turtingi , jis domėjosi renesanso istorija, atsekė, kokie sodai buvo renesanso laikais prie Vilandri pilies ir atkūrė tokį patį sodą, atnaujino pilį, supirko daug paveikslų 1718 a, darbų ir iškabino pilyje. Galerijoje - Iš Toledo (Ispanija) miesto persivežė vienos šventyklos arabiškas lubas ir jas įrengė viename kambaryje.

 

 

Galerijoje: Stalo serviravimas valgomajame, Arabiškos lubos, dabartinis pilies šeimininkas Anri Karvalljo, pilies maketas iš degtukų, karališki sodai.
Prie pilies unikalūs ornamentiniai sodai: centre – didelis tvenkinys; toliau gėlynai, bei nuostabūs, vaizduojantys ornamentus, dekoratyviniai krūmynai, už jų - daržai su įvairiomis dekoratyvinėmis daržovėmis, stebinančiomis savo spalvų gama.
Viename iš kambarių demonstruojamas pilies maketas, padarytas iš 84 tūkst degtukų. Jam sukurti prireikė 9 tūkst valandų.

Sustojame prie žavingos Use pilies, kuri buvo aprašyta Šarlio Pero pasakoje "Miegančioji gražuolė".

Važiuojame link Atlanto vandenyno - į Bretanę, 50 km iki Sen Malo. Bretanės krašto tradicijos ne prancūziškos. Čia moterys nerdavo juodas prijuostes ir kykus vašeliu. Dažniausi užsiėmimai: jūreivystė - auginamos austrės, geldutės, sraigės, omarai, langustai ir kt., tai pagr. pajamų šaltinis, kitas - daržovių auginimas.

Gidas prajuokino visą autobusą – mus ruošė austrių ragavimui: austrės, valgomos žalios, atidaromos su labai kietu peiliu ir necypia valgomos, kaip dažnai kalbama. Su šakute nupjaunama kojytė, kuria ji prisitvirtinusi prie kiaukuto, užlašinama citrinos ir iščiulpiama. Valgomas su duona ir sviestu. Pačios skaniausios ir brangiauisos būna per Kūčias. Plantacijose jos auginamos 3 metus, labai maistingos, turi daug vitamin E, užgeriamos baltu vynu.
 

SalaSen Malo (Saint malo) nedidelis miestas - 50 tūkst. gyv., įsitaisęs iškyšulyje, apjuostas pylimais. Atsirado 8 a., smarkiai nukentėjo II pasaulinio karo metais. Sen Malo - piratų, potvynių ir atoslūgių miestas. Čia stipriausias mėnulio poveikis potvyniams ir atoslūgiams. Įspūdingiausi potvyniai ir atoslūgiai būna pilnaties metu, mums šypsojosi jaunas mėnulis, bet matėme vakare bekylantį vandenį. Kai kuriems iš mūsų besimaudantiems, vos neapsėmė padėtų daiktų ant kranto. Ryte vanduo jau siekė krantinę.

Prie Sen Malo esančioje saloje jo pageidavimu palaidotas prancūzų rašytojas romantikas Šatobrianas. 

Aplankėme gotikinę šv. Vincento bažnyčią. Bažnyčioje senieji vitražai skiriasi nuo atstatytųjų. Vaikštome po miestą, vakare renkamės restorane su rausvomis žvakėmis ant stalų valgyti midijų ir blynų. Gliaudėme geldutes (midijas), užgerdami baltu vynu, kiti pasirinko bretoniškus blynus su sidru. Geldutės bei kitos jūrų gėrybės dedamos į lėkštes su dumbliais. Išvalgius geldutes, lieka skanus skystis, kuriame jos buvoe virtos. Gidas pamokino kaip valgyti midijas: pirmą geldutę išvalgome su šakute, o paskui su viena geldute kabiname iš kitos kaip su pincetu, tada išvalgoma sriuba.

Receptų geldutėms paruošti yra įvairių, paprasčiausios ir skaniausios jūreiviškos, - taip sakė gidas. Valgomos su bulvėmis free arba su duona. Bretoniški blynai būna saldūs kvietinių miltų (su cukrum, su sviestu, su cukrumi ir su sviestu, su bananu, su nutela kremu, su likeriu, su uogiene ir sūrūs - grikių miltų (su kumpiu, su sūriu, su kumpiu ir sūriu, su lašiša, su kiaušiniu, su kiaušiniu ir sūriu, su ikrais ). Visi blynai kepami dideli, uždėjus ant jų priedus, jie patiekiami juos sulenkus keturlinkai, valgomi užgeriant sidru. Didžiausias prancūzų delikatesas - juodieji ikrai, jų kg kainuoja 1300 eurų. Nakvojame viešbutyje prie Sen Malo.
 

Rugsėjo 20d. ryte keliaujame į seną austrių augintojų miestelį Kankalį (Cancale). Matome patvynusį vandenyną. Stebime, kaip gliaudomos austrės, ragaujame.

Kai kas užsisako didelę porciją, kuri vadinasi "Kapitonas". Ja dalinasi keturi žmonės: austrės, geldutės, sraigės, langustai, vėžiai, - visko po 12, o kupetos viršūnėje pupso krabas,  iš tolo primenantis šviesiai rudo baravyko galvą. O kai kas tik stebi, filmuoja ir fotografuoja. Prisivalgę jūros gėrybių pajūriu vykstame Normandijos link prie Vakarų Prancūzijos perlo Sen.Mišelio (Saint-Michel) kalno (80 m), kurio viršūnėje yra vienuolynas ir bažnyčia.Pagal legendą vienuolynas atsirado vyskupui susapnavus sapną. Šv. Mykolas pasirodė vyskupui sapne ir paprašė jį pastatyti ant kalno bažnyčią. Išgarsėjus tai vietai pradėjo kopti į kalną žmonės.

Šv.Mykolo kalnas traukia visų žvilgsnius, nuostabi vieta įlankoje jau nuo seniausių laikų. Čia nuo 10 a. buvo koplyčia, vėliau atsirado romaniška bažnyčia ir vienuolynas. Šv.Mykolo garbintojai keliaudavo į kalną melstis. Vienuolyną nuo sausumos skiria potvynių užliejama teritorija. Du kartus mėnulio paroje (8-9 val.) vyksta atoslūgiai ir potvyniai. Potvynių greitis 6,45 km per val. (arklys ristele bėga 21 km per val.) Atoslūgis nuo kalno nusidriekia 18 km. Aukščiausia banga būna iki 14 m.

1877 m. nuo sausumos nutiesė užtvanką, kad galima būtų privažiuoti ir nelaukti, kol atslūgs akmuo. Bet būdavo vietų, kur žmones smėlis įtraukdavo, todėl atsirado vedliai. 1877 m. padarius užtvanką, visada galima buvo patekti, vanduo nedaug pasikeldavo. Iškylo kita bėda - pastačius užtvanką, prisinešdavo daug sąnašų, o svarbiausia - dingo kalno savitumas. Todėl buvo nutarta panaikinti užtvanką ir kalną su sausuma sujungti pakabinamu 2 km tiltu, kad būtų vėl matomi potvyniai ir atoslūgiai. Dabar dalį kelio einame, paskui turistus veža saviti dviejų galų autobusai: atvažiavus į galinę stotį, autobusas ne apsukamas, - vairuotojas nueina į kitą autobuso galą. Čia krantas atslūgus vandeniui labai negražiai atrodė.

19 a. kalne slepėsi revoliucionieriai. 1911 m. atkurtas vienuolynas, dabar yra 12 vienuolių, nors kalne dar gyvena 72 žmonės (viešbučių, restoranų savininkai bei kt. darbuotojai). Turistai atvažiuoja čia iš viso pasaulio. Yra įdomių restoranų. Pavz., Motušė Puliar 19 a. nusipirko restoranėlį ir sugalvojo kepti omletą su grybais. Omletas kepamas ir dabar (porcija kainuoja 30 eurų). Kitas įdomus dalykas - sūrios avelės. Kalną užlieja jūra, kai vanduo nuslūgsta, į žolę išgenamos avelės. Žolė tampa sūri ir įdomu tai, kad avelių mėsa irgi tampa sūri, - todėl čia stebina dar vienas restoranas su naturaliai sūria aviena. Kepsnys kainuoja 50 eurų.

Sen Mišelio bažnyčioje vyrauja keli architektūriniai stiliai: galinė jos dalis romaniško stiliaus, o priekinė - gotikinė. Kai 14 a. statė bažnyčią, neapskaičiavo tos dalies, kur buvo altorius ir pastačius ta dalis susmego. Kai altorių atstatinėjo, jau buvo naujas stilius ir atstatė, kaip gotikinį. Išeiname į vidinį vienuolyno kiemą, kur vasarą vienuoliai vaikščiodavo ratu po kiemą, melsdavosi, medituodavo - gražus architektūrinis sprendimas: kolonos plonytės, stogas sudaro lengvumo įspūdį, - atrodo, kad kiemas pakibęs tarp dangaus ir žemės. Salė refektoriumas (vienuolių valgomasis), nuostabi akustika, didžiausia salė - svečių salė, čia leidžiami ne eiliniai maldininkai, o karaliai. Kol nebuvo bažnyčios, žmonės meldėsi koplyčiose. Didžiųjų kolonų salė, tomis kolonomis sutvirtino atstatyto altoriaus vietą, kad daugiau nesusmegtų. Seniausia vieta - Šv. Martyno kripta. Šv Etjeno koplyčia (kaip ne keista, bet lietuviškai - šv. Steponas) - čia šarvodavo mirusius, šv. Magdalenos koplyčia, Riterių salė su šv. Mykolo riteriais, ją suskirstydavo į 4 dalis (siūdavo, verpdavo, perrašinėdavo bibliją ir t.t. - tai būdavo vienuolių darbo salė.

Visai vakare jau temstant prabėgame Etretato miesteliu iki vandenyno. Čia stebina dvi įdomios uolos, susiformavusios vandenyje: viena iš jų primena dramblį, kita adatą. Kai kas ryžtasi išmaudyti, nors akmenėliais basiems sunku vaikščioti ir braidyti (tokie apvalūs ir nemaži).

Pravažiuojame įdomiu Normandijos tiltu, kuris per Senos upę pastatytas 1995 m. toje vietoje, kur Sena įteka į Atlanto vandenyną. 2,5 km - viena dalis ir kita trumpesnė, - viso apie 3 km. Pravažiuojame antrą tiltą per Havro upę. Įvažiuojame į Normandiją, nakvojame viešbutyje prie Ruano.

Rugsėjo 21 d. važiuojame į Ruaną, Aukštutinės Normandijos sostinę. Žavimės gotikine Ruano katedra, kurią kadaise tapė impresionistas Klodas Mone. Tai aukščiausia katedra Prancūzijoje. 15 a. Ruanas išgarsėjo kaip Žanos d'Ark miestas. Žana d'Ark bažnyčia (apverstas laivas), pastatyta 1971 m. beveik toje vietoje, kur ji buvo sudeginta. 1922 m. Žana d'Ark paskelbta šventąja.

 

 

Galerijoje: Ruano katedra viduje, 1199 m. palaidotas Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis (žuvo netoliese), didysis laikrodis su viena rodykle, čia 1431 m. gegužės 30 d. sudeginta Žana d'Ark, pyragaičiai "Žana d'Ark ašaros"

Ruano katedra pradėta statyti 13 a., baigta 15-16 a., liepsnojanti gotika, 2 kryžiai, 3 įėjimai, nukentėjo II pasaulinio karo metais. Yra du nevienodo aukščio bokštai, vienas kairėje vadinamas šv. Romano, pavadintas pirmojo vyskupo (VII a.) vardu. Romanas, galima sakyti, išgelbėjo miestą nuo didelės nelaimės. Legenda pasakoja, kad mieste Senos upėje gyveno drakonas, kuris kiekvienais metais reikalaudavo gražios panelės, kitaip grąsino sunaikinsiąs miestą. Romanas pažadėjo išgelbėti miestą bet paprašė pagalbininko, niekas nesutiko ir tik kalėjime sėdėjęs vienas kalinys, nuteistas miriop, sutiko padėti. Abu patraukė prie Senos, vyskupas paėmė stulą, užmetė drakonui ant galvos, padedant kaliniui ištraukė drakoną iš Senos ir nukirto galvą. Visi apsidžiaugė, todėl nuo 13 a. iki 1790 metų kiekvienais metais Ruane buvo paprotys vasario 7, per šv. Romano dieną, išleisti vieną kalinį laisvėn.

Kitas bokštas pavadintas sviesto bokštu. Anais laikais per adventą penktadieniais negalima buvo valgyti mėsos, sviesto. Bet buvo turtingi žmonės, kurie nenorėjo paisyti šio bažnyčios nurodymo, jiems leido valgyti su sąlyga, kad duotų pinigų, o iš surinktų lėšų pastatė bokštą ir pavadino Sviesto bokštu.

Katedros špilius pristatytas tik 19 a., čia garbingai palaidoti: vyskupas Romanas, Dianos de Potjé vyras, kaip kilmingas Normandijos riteris, taip pat 1199 m. žuvęs netoliese Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis. Bažnyčia 4 aukštų, turinti daug atskirų koplyčių: šv. Eustachijui, šv. Leonardui, šv. Petrui, šv. Kolombai, šv. Kotrynai, šv. Margaritai, šv. Teresei, šv. Jonui, šv. Mikalojui ir kt. Yra padarytas bažnyčios modelis akliesiems.

Gidas mums parodo pastatą su vidiniu kiemu, kur 4 a. buvo laikomi sergantys maru - šv.Maklu sergančių maru buveinė - maži atskiri kambarėliai, juose žmonės uždaryti, ir net persirgę maru nebūdavo išleidžiami. Čia gyvendavo iki mirties - dabar dailininkai įsirengę dirbtuves. Nakvojame viešbutyje  Lježe.

Fekampas (Fécamp) – 21 tūkst. gyventojų. Kurortinis Normandijos miestelis, garsus benediktinų vienuolynu ir muziejumi. Rūmai pastatyti 16 a. barokiniai, renesansiniai, įdomus ir turtingas muziejus, prieskonių ekspozicija. Demontruojamas gamybos procesas.

   Galerijoje: mišiolas, vienuolyno maketas, bendiktino gamybos procesas.

 


Apžiūrėję muziejų degustuojame keturių rūšių benediktiną, kuris buvo išrastas 16 a. benediktino vienuolio Don Bernardo Vincelli iš 27 žolelių. Apie 300 metų vienuoliai gamino pagal šį receptą likerį. Benediktino gamybą atnaujino vyndarys Aleksandras le Gran, bevartydamas senas vienuolyno knygas suradęs Don Bernardo Vincelli receptą. Jam prireikė metų, kol iššifravo visas recepto paslaptis. Gidas aiškina, kad tikras bendiktinas turi turėti raides DOM, kas reiškia - Gerajam Didžiajam Dievui.
Prancūzai benediktiną vartoja kaip aperatyvą apetitui sužadinti arba paduoda prie kavos.

Amjenas Pikardijos sostinė, auginami runkeliai, gaminamas cukrus. Amjene didžiausia katedra Prancūzijoje (Ruano aukščiausia). Statyta tik 40 metų (1220-1269), gotikinė - pagal Paryžiaus katedros pavyzdį. Bažnyčia padalinta į erdves (koplyčias), centrinė nava viena aukščiausių iš visų bažnyčių Prancūzijoje, 112,7 m.

   Galerijoje: katedroje gotikiniai suolai, kur susėda svarbūs svečiai per pamaldas,  Amjeno katedra,  pagrindiniame portale atvaizduotas Dievas tėvas ir paskutinio teismo diena, žemiau - karalių galerija.

 

Pirmojo pasaulinio karo metais išlakstė vitražai, liko mažai, bažnyčia padalinta į erdves (koplyčias), centrinė nava viena aukščiausių iš visų bažnyčių Prancūzijoje, 112,7 m. Įspūdingiausia dalis katedroje - salės – vietos-suolai, kur susėsdavo kunigai per svarbias pamaldas, gotikiniai suolai, juos padarė du meistrai.

Pagrindiniame altoriuje - šv Jono krikštytojo relikvija. Paryžiaus katedra pastatyta pirmoji, jos modeliu sekė Ruano ir Amjeno katedros, jos vertingos, bet vertingiausia laikoma Paryžiaus katedra, katedrų architektai nežinomi. Pagr. portale atvaizduotas Dievas tėvas ir paskutinio teismo diena, žemiau - karalių galerija.

Ruano ir Amjeno katedros pastatytos pagal Paryžiaus katedros modelį, jos vertingos, bet vertingiausia laikoma Paryžiaus katedra, katedrų architektai nežinomi. Paryžiaus katedra pastatyta pirmoji.

Rugsėjo 22 d. Kvedlinburgas - paskutinis mūsų lankomas miestas.

Miestelis senas, šiuo metu tvarkomas, 30 tūkst gyv., susijęs su Vokietijos istorija. Čia Vokietijos karalius Henrikas I , paukščių mėgėjas, kreipėsi į kitų genčių valdovus, ir nutarė kurti Vokietijos valstybę. Valstybė pradėjo formuotis 925 m.. Henriko žmona Matilda įsteigė šv. Servacijaus mergaičių vienuolyną, kuris gyvavo iki 19 a. Mergaitės nebūtinai tapdavo vienuolėmis, jos čia būdavo ruošiamos gyvenimui. Šv. Servacijus (romėnų šventasis) jo vardo ir romaninė bažnyčia. Čia 1009 m. analuose (vienuolyno raštuose ) pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.
Pagrindinė Kvedlinburgo aikštė - Turgaus a., 16 a.renesansinis pastatas tarnauja miesto merijai. Prie pastato riterio Rolando skulptūra - atstovas ginantis katalikybę.vienuolyne. Nakvojame viešbutyje lenkijos pasienyje Slubicėje.

Galerijoje: fachverkiniai namai, šulinys su miesto atributais, pagrindinė Kvedlinburgo aikštė - Turgaus a., 16 a.renesansinis pastatas tarnauja miesto merijai, .

 

Paskutinę devintąją (rugsėjo 23 d.) mūsų kelionės dieną grįžtame per Lenkiją namo.
Daugiau nuotraukų:  LBKS facebook'e, Google Picasa albumuose: 1, 2, 3.

Aprašė ir fotografavo tinklaraštininkė Audronė Musteikienė, h. Pogonia

Powered by Bullraider.com

Prisijungimas

Sumani paieška


LBKS legitimuotų narių skaičius:

2014-06-08 LBKS narių duomenų bazėje iš viso buvo užregistruota: 3956 nariai iš 595 giminių. (2014-02-12, trys nariai išstojo)
2014 m. pasipildėme: Bžozovskių, Dzendoletų, Jovaišų, Liandzbergių, Liutkauskų, Osinskų, Pasarskų, Raksimovičių, Saulevičių, Trečiokų giminėmis

LBKS Video kanalas

Socialiniai tinklai

Aplankė iš įvairių šalių nuo 2011-09-02

free counters