MANO LIKIMĄ VALDĖ ATSITIKTINUMAI
Sako keturių šimtų dainų autorė Dalia TEIŠERSKYTĖ
Tokios spalvingos biografijos galima pavydėti. Kaip nekeista, niekur neteko skaityti apie Jūsų protėvius, bajorišką praeitį. Kokia ji?
Visų pirma, dėkoju, kad sudomino mano gyvenimas. Jis tikrai truputį kitoks. Labai permainingas, sklidinas sėkmių ir skaudžiausių praradimų, sėkmingų verslų ir ne itin vykusio asmeninio gyvenimo, linksmybių ir raudojimų į pagalvę.
Apie bajorystę sužinojau visiškai atsitiktinai, – kai užsisakiau savo šeimos genealoginį medį. Buvau maloniai nustebinta, kad ir mamos, ir tėčio šaknys bajoriškos. Tada Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai vadovavo aktorė Undinė Nasvytytė, kuri ir pakvietė įsijungti į garbingąją Sąjungą.
Kažkokių legendų apie savo giminės protėvius negirdėjau. Manau, jog tai buvo paprasti, geri, mylintys savo Tėvynę žmonės. Labiausiai „bajoriška“ buvo mano senelė Kotryna Rašimienė. Labai ori, išdidi, dažnai net arogantiška, gyveno dvarelyje ant Dubysos kranto ir bandė valdyti ją supantį pasaulį. Senelis buvo pakankamai garsus, dirbo Raseiniuose vaistininku ir labai domėjosi politika. Įrodymų neradau, bet mano teta primygtinai tvirtino, kad jis buvo susijęs su Seimo rinkimais. Užuominas apie tai radau Bostone (JAV) išleistoje lietuvių enciklopedijoje.
Tėvas buvo ramus, darbštus ir nepaprastai stiprus. Nežinau, kiek toje istorijoje tiesos, bet mama pasakojo, kad jis yra paguldęs ant menčių garsųjį Rusijos galiūną Ivaną Poddubną. Tėvo netekau labai anksti, man buvo vos pusantrų metų, mamos – trejų. Toliau mano likimą valdė atsitiktinumai.
Įstrigo į atmintį kažkada girdėtas Jūsų pasakymas: „Visada buvau labai pasiutusi“. Tai – šeimos, artimųjų bruožas, ar sudėtingų gyvenimo aplinkybių išraiška?
Brolis pasakojo, kad, vos išmokusi kalbėti, pradėjau komanduoti ir bandžiau būti viršininke. Manau, jog tai senelės Kotrynos genai.
Beje, gebėjimas vadovauti gyvavo manyje visą laiką. Todėl sovietmečiu ilgai neužtrukau jokiame darbe. O prasidėjus Laisvei, iš manęs tryško idėjų fontanai. Daugelį jų sėkmingai įgyvendinau.
Kai buvo areštuotas tėvas, vargu ar pamenate. Tačiau buvote jau trejų, kai likimas atskyrė nuo mamos ir vyresniojo brolio bei sesers. Tie šešeri metai, kurie prabėgo Kretingoje pas močiutę, turbūt buvo laimingiausi vaikystės metai?
Nebuvo tie vaikystės metai laimingi. Tėvas mirė lageryje. Mama buvo toli. Mus – du broliukus ir mane – priglaudė mamos sesuo Kazytė ir mamos brolis Stasys, o kartu gyveno ir garsioji močiutė. Jie nuomojo pusę mažyčio namelio Kretingoje. Nelengva buvo ir jiems, ir mums. Disciplina buvo geležinė. Jokių pramogų! Iš ryto – mokykla, po pietų eidavome padėti tetai į pieninę, vakare – pamokos, poteriai, ir viskas. Todėl, kai atėjo mūsų išvežti, net savotiškai džiaugėmės.
Kai prisimenamas rūstusis pokaris, neretai pažymima, kad po Stalino mirties lyg ir šis tas pasikeitė į gerąją pusę. Jūsų situacija sako ką kita: kaip tik tais 1953-iaisiais su visa likusia šeima atsidūrėte Sibire ir ten sulaukėte pilnametystės, be to, praradote abu vyresniuosius brolius. Tie metai taigos pašonėje kuo ypatingiausi: asmenybės užgrūdinimu, išbandymu, kuris jau visam gyvenimui palieka savo įspaudus, patikrinimu, ko iš tikrųjų esi vertas, kantrybės, vienatvės pamokomis?
Sibire teko prabūti beveik dešimtmetį. Gyvenome barake, aštuoniese viename kambaryje. Broliams buvo sukalti narai, man – medinis tapčaniukas. Mama, babytė ir vyresnioji sesuo turėjo loveles.
Greitai išmokau rusiškai. Ėjau į mokyklą, mokiausi gerai. Mane mylėjo auklėtoja Anna Vasiljevna. Ji išmokė mylėti knygą, suprasti, ką skaitau.
Po septintos klasės išėjau dirbti į taigą. Dirbau pusketvirtų metų. Žiemą, kai būdavo keturiasdešimties laipsnių šaltis, vasarą – dėl uodų, bimbalų ir karščio kartais net nualpdavau. Bet... visi ten buvo lygūs...
Be to, buvo jaunystė.
Užsigrūdinau visomis prasmėmis. Todėl man niekada nerūpėjo smulkmenos ir neverkiau dėl nulaužto nago. Su tokiu charakteriu gyventi nebuvo lengva. Daug kur lydėjo nepaklusnumas, nenuolankumas, užsispyrimas. Tai kenkė visą gyvenimą. O dabar tai didelė dovana ir atrama.
Žinau, kad ne taip paprasta buvo sovietmečiu įstoti į žurnalistiką. Jums pavyko. Dar ir tuo laiku garsiose spaustuvėse darbavotės. Nebuvo tam tikrų pasiūlymų ar persekiojimų iš „paslaptingųjų“ rūmų? Jei taip, kaip pavyko išsisukti?
Į Lietuvą sugrįžę apsistojome pas mamos brolį Mosėdyje. Ten tuo metu gyveno du galiūnai – rašytojas Romualdas Granauskas ir gydytojas Vaclovas Intas. Jie irgi buvo mano neakivaizdiniai mokytojai.
Dirbau kolūkyje, lankiau vakarinę mokyklą. Eilinis atsitiktinumas atvedė į Kauną, kur pakvietė geri žmonės. Ten įstojau į technikumą, mokiausi spaudos technologijos, todėl vėliau ir dirbau spaustuvėje eiline raidžių rinkėja. Gyvenau bendrabutyje – dešimt mergiočių viename kambaryje. Buvau grupės seniūnė ir visokių renginių pramanytoja. Iš technikumo išmetė už visokius cirkus. Tada įstojau į darbininkų jaunimo vakarinę mokyklą ir per pusmetį ją baigiau. Kaune tuo metu buvo Vilniaus universiteto vakarinis fakultetas, o jame – ir žurnalistikos mokslai. Konkursas – vienuolika į vieną vietą. Bet egzaminus išlaikiau labai gerai ir įstojau. Buvau gudri – tada ir vėliau anketose nurodydavau, kad mokiausi Kretingos pradinėje, o vidurinę baigiau Kaune. Galvojau, kad taip apgaunu tam tikrus organus.
Praktiką atlikau Kauno radijuje, kur ir prasidėjo tikrasis mano dvasinis atgimimas. O verbuoti mane nebuvo prasmės – buvau plepi, atvira ir neklusni. Nors vieną beveik draugą iš tų organų turėjau. Jis padėjo išvengti didelių nemalonumų dėl mano neribotos fantazijos ir palaido liežuvio.
Jūsų gyvenime šalia buvo miškų ūkio darbai, daržininkystė, vėliau – spaustuvė, menininkų namai, žurnalų redagavimas, madų ir poezijos teatras, pastovi skiltis dienraštyje, na ir vėl – ypatingi atradimai savo sode ir darže. Akivaizdu, kad kūrėjos darbai ir rūpesčiai vis sugrąžina prie žemės darbų, kuriems taipogi jaučiate ypatingą trauką. Tiesa?
Taip, atėjus naujiems laikams, prasimaniau visokių veiklų. Leidau žurnalą moterims „Gabija“, laikraštį vaikams „Tukas“, turėjau modelių agentūrą „Modilina“, mokymo centrą, siuvyklą, madų teatrą, o vėliau net mažytę spaustuvėlę...
Daug rašiau, daug važinėjau po Lietuvą, rengiau triukšmingus renginius. Pirmoji surengiau „misių“ rinkimus, pirmoji atvežiau į Lietuvą prancūzų dizainerį su madų kolekcija ir trijų dienų mokymais ir t. t.
Taip, niekada nepamiršau žemės kvapo ir jos dosnumo. Pavasarį mano rankos pačios susminga į žemę.
Kada į Jūsų gyvenimą atėjo kūryba? Kada pasirašė pirmasis eilėraštis? Kada ir kokiame leidinyje debiutavote? O kokia pirmoji daina? Kas šiuo metu ant poetės Dalios Teišerskytės darbo stalo?
Pirmąjį eilėraštį parašiau Sibire septintoje klasėje, per braižybos pamoką. Rusiškai.
Pirmus eilėraščius R. Granausko raginimu nusiunčiau į „Skuodo žinias“, tai jie ir atspausdino.
Pirmąją knygą išleidau tik 1990-aisiais, ir už savo lėšas. Iš viso jų jau keturiolika. Anais laikais mano knygelių neleido.
Pirmąją dainą parašiau Nijolei Ščiukaitei. Mano tekstų dainoms jau per keturis šimtus.
Dabar, nors ir labai tingėdama ir be entuziazmo, tvarkau rankraščius dar dviem naujoms knygoms.
Turbūt nesuklysime pagalvoję, kad tik Atgimimas kaltas, jog tapote politike. Kuo labiausiai įsiminė metai, prabėgę darbuojantis Seime? Šalia būta dar galybė įvairiausių įsipareigojimų. Ar dėl jų labai nukentėjo kūryba? O gal priešingai – įnešė naujų vėjų, temų?
Į politiką patekau dėl triukšmingo viešo gyvenimo. Patekau atsitiktinai, nesitikėdama, kad būsiu išrinkta. Bet sąžiningai tarnavau šešiolika metų.
Išeidama suskaičiavau derlių – 555 įstatymų projektai, kuriuos rengiau viena ar su komanda, daugybė renginių, konferencijų, parodų, diskusijų. Pagrindinės kultūrinės sėkmės – Vaikų kultūros metai,
Skaitymo metai, Skaitymo skatinimo penkeri metai, Bibliotekų metai, Teatrų metai, Lietuvių kalbos kultūros metai. Visi šie projektai turėjo Vyriausybės patvirtintą programą ir finansavimą. Man ta veikla buvo ir svajonė, ir stebuklas, ir duoklė tėvų ir senelių atminimui.
Kūryba, žinoma, nukentėjo.
Užauginote du sūnus. Kaip susiklostė jų gyvenimai? Kaip dažnai susitinkate? Kokie įdomiausi šeimos papročiai, tradicijos?
Turiu du sūnus ir keturis vaikaičius.
Vaikai dirba dar 1988-aisiais mano įkurtoje įmonėje „Gabija“. Vyresnysis direktoriauja, jaunesnysis jam padeda. Trys anūkai jau studentai, mažiausias – pirmokėlis. Visi labai geri, jautrūs, talentingi ir kuklūs.
Mylime vieni kitus, turime daug bendrų švenčių. Remiamės vieni į kitus, kai būna sunku.
2020 m. balandis